Mes turime stengtis viską vertinti Dievo matu, niekada neprarasti antgamtinio požiūrio ir atminti, jog Jėzus pasinaudoja net mūsų menkumu, kad parodytų savo šlovę. Todėl, pajutę į sąžinę įšliaužiant savimeilės gyvatę, nuovargį, neviltį, aistrų naštą, nepasiduokite ir klausykite Mokytojo, neišsigąskite liūdnos realybės, kuri glūdi kiekviename iš mūsų; nes, kol gyvensime, mūsų silpnybės visada mus persekios.

Tai yra krikščionio kelias. Todėl reikia be paliovos, nuolankiai ir karštai maldauti: Viešpatie, nepasitikėk manimi! Tai aš pasitikiu Tavimi. Ir kai siela pajus mus lydintį Kristaus žvilgsnį, pilną meilės, gailestingumo, švelnumo, suprasime tikrąją apaštalo Pauliaus žodžių prasmę: virtus in infirmitate perficitur⁹ – mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume. Tikėdami Viešpatį, kad ir būdami menki, arba kaip tik dėl to, būsime ištikimi Dievui, mūsų Tėvui. Dievo galia sušvytės, ji palaikys mus, slegiamus silpnybių.