Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.