Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.