Tikėjimas ir nuolankumas

O štai kita jaudinanti scena.Ją mums pasakojo šv. Matas: moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą¹⁹. Koks jos nuolankumas! Mat ji pati sau kalbėjo:Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau²⁰. Visada yra taip karštai tikinčių ligonių, kaip Bartimiejus, kurie nesidrovi maldauti, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Tačiau žiūrėkit – Kristaus kelyje nėra dviejų vienodų sielų. Didelis šios moters tikėjimas, bet ji nešaukia. Ir prisiartina nepastebimai. Jai užtenka palytėti Kristaus drabužį, nes yra įsitikinusi, kad išgis. Vos tik ji taip padarė, mūsų Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jis jau žino, kas dedasi šioje širdyje, pajuto jos pasitikėjimą: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave²¹.

Ji prisiartino tikėdama, palytėjo apsiausto apvadą, ir žinojo, kad pagijo… Ir mes, jei norime būti išgelbėti, turime paliesti Kristaus drabužį kupini tikėjimo²². Ar dabar supranti, koks turi būti mūsų tikėjimas? Nuolankus. Kas esi tu, kas esu aš, kad būtume verti šito Kristaus kvietimo? Kas esame mes, kad būtume taip arti Jo? Kaip ir tai vargšei moteriai minioje, Jis suteikė mums progą. Ne akimirką palytėti Jo apsiausto kraštelį. Turime Jį patį. Jis mums visiškai pasiaukojo – su savo Kūnu, Krauju, Siela ir Dieviškumu. Jis yra kasdienis mūsų maistas; artimai su Juo kalbamės, kaip su Tėvu, kaip su Meile. Tai yra tiesa, ne fantazija.