Kasdienybė ir kontempliacija

Grįžkime prie šv. Evangelijos ir stabtelėkime ties tuo, ką šv. Matas pasakoja 21 skyriuje. Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo²⁶. Koks džiaugsmas, Viešpatie, matyti Tave išalkusį, matyti Tave ištroškusį prie Sicharo šulinio!²⁷ Aš Tave kontempliuoju, perfectusDeus, perfectus homo²⁸: tikrasis Dieve ir tikrasis Žmogau. Turintis tokį pat kūną, kaip mano. Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą²⁹, kad aš niekada nesuabejočiau, jog mane supranta, jog mane myli.

Jis pasijuto alkanas³⁰. Kai pavargsime dirbdami, mokydamiesi, apaštalaudami, kai apsiniauks horizontas, nukreipkime savo žvilgsnį į Kristų: į gerąjį Jėzų, pavargusį Jėzų, alkaną ir ištroškusį Jėzų. Viešpatie, kaip moki padaryti, kad Tave suprastume, kad Tave mylėtume! Tu viskuo esi panašus į mus, išskyrus nuodėmę, kad suvoktume, jog su Tavimi įstengsime nugalėti savo blogus polinkius, ištaisyti klaidas. Ir nesvarbu nei nuovargis, nei alkis, nei troškulys, nei ašaros… Kristus buvo pavargęs, alkanas, ištroškęs, Jis verkė. Svarbu yra kova – maloni kova, nes Viešpats visada yra šalia mūsų – kad įvykdytume Tėvo, kuris yra danguje, valią³¹.