Pamatę nudžiūvusį figmedį, mokiniai nustebo ir sakė: Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?³⁵ Šie pirmieji dvylika, nors matę šitiek Kristaus stebuklų, ir vėl nustemba; jiems trūksta karšto tikėjimo. Todėl Viešpats patvirtina: Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą!“, ir taip atsitiktų³⁶. Jėzus Kristus kelia sąlygą – kad gyventume tikėjimu, nes tik tada galėsime pajudinti kalnus. O juk yra tiek dalykų, kuriuos reikėtų pajudinti pasaulyje, bet pirmiausia – mūsų širdyje. Tiek kliūčių malonei! Taigi tebūna jūsų tikėjimas paremtas darbais. Tikėjimas, neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tikėjimas, kupinas nuolankumo. Tikėjimas paverčia mus visagalėmis būtybėmis: Visa, ko tikėdami melsite, – gausite³⁷.

Tikintis žmogus žino, ko verti žemiškieji reikalai, žino, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra, kaip sakė Teresė Avilietė, bloga naktis blogoje užeigoje³⁸. Jis stiprina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas grąžinti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. Jis taip pat žino, kad žemiškieji turtai yra priemonės, ir todėl naudoja juos dosniai, drąsiai.