Jau prieš daugelį metų su tvirtu, su diena iš dienos stiprėjančiu įsitikinimu rašiau: Visko lauk iš Jėzaus: tu nieko neturi; tu nieko nevertas; tu nieko negali. Tai Jis veiks, jei tu atiduosi save Jam¹. Laikas ėjo, o mano įsitikinimas darėsi vis tvirtesnis ir gilesnis. Mačiau, kaip daugelyje sielų Dievo viltis įžiebė nuostabius meilės židinius, suliepsnojusius ugnimi, kuri verčia smarkiau plakti širdį, saugo ją nuo nusivylimo ir liūdesio, nors kelyje tenka kentėti, kartais netgi labai skaudžiai.

Susijaudinau, skaitydamas šv. Mišių skaitinius, įsivaizduoju, kad ir jums taip yra atsitikę. Supratau, jog apaštalo žodžiais Dievas mums padeda apmąstyti glaudžią trijų dieviškųjų dorybių jungtį – tai pagrindas, ant kurio audžiamas tikrasis krikščionio vyro, krikščionės moters gyvenimas.

Dar kartą paklausykite šv. Pauliaus: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.²