Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.