Dievas nepailsta atleisti

Šventasis Raštas mus įspėja: net teisusis septynis kartus parpuola¹⁹. Kaskart, kai perskaitydavau šiuos žodžius, mano sielą smarkiaisukrėsdavo meilė ir skausmas. Viešpats šiuo dieviškuoju įspėjimu dar kartą eina link mūsų; byloja mums apie savo gailestingumą, švelnumą, savo beribį didžiadvasiškumą. Būkite tikri: Viešpačiui nepatinka mūsųsilpnybės, bet Jis mus pažįsta ir viliasi, kad būtent per šias silpnybes tapsime šventesni.

Virpulys iš meilės, – sakiau jums. Nuoširdžiai žvelgiu į savo gyvenimą ir matau esąs niekas, esąs nieko vertas, nieko neturintis, nieko negalintis. Dar daugiau: aš esu menkystė! Tačiau Jis yra viskas, ir kartu Jis yra mano, o aš esu Jo, nes Jis manęs neatstumia, Jis dėl manęs pasiaukojo. Ar regėjote didesnę meilę?

Ir sielvarto plūstelėjimas, nes, perkratydamas savo elgesį, suglumstu dėl gausybės apsileidimų. Užtenka ir kelių valandų, prabėgusių nuo mano pabudimo, kad išvysčiau, kaip smarkiai stinga meilės ir ištikimybės. Dėl tokio savo elgesio iš tikrųjų gailiuosi, bet neprarandu ramybės. Puolu prieš Dievą ir atvirai apsakau Jam savo būklę. Tuoj pajuntu Jo pagalbą – širdies gilumoje išgirstu Jį lėtai man kartojant: meus es tu²⁰. Aš žinojau, – ir žinau, koks tu esi. Kelkis ir eik!

Negali būti kitaip. Jei nuolatos būsime Viešpaties akivaizdoje, mūsų pasitikėjimas stiprės, nes suprasime, kad Jo Meilė ir kvietimas tebėra ir šiandien: Dievas nepailsta mūsų mylėti. Viltis mums įrodo, kad be Jo nepavyks atlikti nė menkiausios pareigos; ir kad su Juo, Jo malone, mūsų žaizdos užgis. Jis suteiks mums savo stiprybės, kad atlaikytume priešo puolimą, ir mes tapsime geresni. Žodžiu, suvokimas, jog esame nulipdyti iš paprastų paprasčiausio molio, turi mums padėti, ypač sustiprinti mūsų viltį, kreipiamą į Jėzų Kristų.