Viešpatie, kodėl nauju vadini šį įsakymą? Kaip ką tik girdėjome, mylėti artimą jau buvo įsakyta Senajame Testamente. Be to, jūs prisiminsite, kad Jėzus dar savo viešo gyvenimo pradžioje praplėtė šį reikalavimą: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus⁴.

Viešpatie, leisk mums dar kartą klausti: kodėl ir toliau vadini nauju šį įsakymą? Tą naktį, kelios valandos prieš pasiaukodamas ant Kryžiaus, nuoširdžiai kalbėdamasis su tais, kurie, nors ir pilni silpnybių, netobulumų, kaip ir mes, Tave lydėjo iki Jeruzalės, Tu atskleidei netikėtą meilės mastą: kaip aš jus mylėjau. Tad kaip Apaštalai, Tavo neišmatuojamos meilės liudytojai, galėjo Tavęs nesuprasti!

Mokytojo pavyzdys ir pamokymai yra aiškūs ir tikslūs. Savo mokymą Jis pagrindė nuveiktais darbais. Ir vis dėlto aš ne sykį esu pagalvojęs, kad praslinkus net dvidešimčiai amžių, Jo priesakas tebėra naujas įsakymas, nes mažai kas stengėsi jį įgyvendinti. Kiti, dauguma jų, labiau buvo linkę dėtis ir tebesideda apie jį nieko negirdėję. Kaustomi suvešėjusio egoizmo, jie pareiškia: kam tie keblumai? Mums ir savo rūpesčių per akis.

Toks elgesys nedera krikščionims. Jei išpažįstame tą patį tikėjimą, jei iš tiesų trokštame žengti ryškiais pėdsakais, kuriuos Jėzus paliko žemėje, negalime tenkintis tik tuo, kad kitiems žmonėms padedame išvengti blogio, kurio mes patys nenorime. Tai daug, bet ir labai mažai, esame supratę, kad mūsų meilės matas – Jėzaus elgesys. Jis mums nesiūlo šios elgesio normos kaip tolimo tikslo, kaip visą gyvenimą trunkančios kovos vainikavimo. Todėl ir atkakliai kartoju, kad turite konkrečiai ryžtis – tai išeities taškas. Ir Viešpats tai laiko mūsų išskirtiniu požymiu: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.