Svarbiausias mūsų, kaip krikščionių, apaštalavimas pasaulyje, geriausias tikėjimo liudijimas, turėtų būti pastangos prisidėti prie to, kad Bažnyčioje pasklistų tikros meilės dvelksmas. Jei nemokame iš tikrųjų mylėti, jei esame linkę į kivirčus, šmeižtus, pilni kerštingumo, nors ir teigiame skelbiantys Gerąją Evangelijos Naujieną, ką galėsime patraukti į savo pusę?

Labai lengva, labai madinga tvirtinti, kad mylimi visi kūriniai, tikintieji ir netikintieji. Bet jei taip kalbantys nederamai elgiasi su savo tikėjimo broliais, ar jų elgesys nėra tik veidmainiškas plepumas? Priešingai, kai Kristaus Širdyje mylime tuos, kurie, kaip ir mes, yra to paties Tėvo vaikai, išpažįstantys tą patį Tikėjimą, yra tos pačios vilties paveldėtojai¹³, mūsų siela darosi tauresnė ir dega troškimu prie mūsų Viešpaties priartinti visus žmones.

Aš jums primenu meilės reikalavimus, ir galbūt kas nors pamanė, kad kaip tik šios dorybės trūksta ką tik pasakytiems žodžiams. Nieko panašaus. Kupinas švento išdidumo ir be klaidingai suvokto ekumenizmo aš noriu jums pasakyti, kad labai nudžiugau, kad Vatikano II Susirinkimo metu vėl labai rimtai susirūpinta ir svarstyta, kaip skleisti tiesą tiems, kurie yra nutolę nuo vienintelio Kelio – Jėzaus Kelio, nes aš labai trokštu visos žmonijos išganymo.