Ne mes esame šios meilės pirmtakai; ją gauname per Dievo malonę: nes Jis mus pamilo¹⁸. Turime gerai įsisamoninti šią nuostabią tiesą: jei mes galime mylėti Dievą, tai todėl, kad buvome Dievo mylimi¹⁹. Mes, tu ir aš, galime dosniai dalyti meilę visiems, mus supantiems, nes esame gimę tikėjimui per Tėvo meilę. Drąsiai prašykite Viešpaties šio lobio, šios dieviškosios meilės dorybės, kad ja persmelktume net menkiausias smulkmenas.

Mes, krikščionys, dažnai nemokėdavome deramai atsiliepti į šią dovaną. Kartais savo meilę rodydavome šalta, besiele išmalda arba daugmaž formaliais labdaringais darbais. Liūdnas vienos ligonės skundas taikliai nusakė šį nukrypimą: čia man rodomas gailestingumas, o mano motina gydė mane su meile! Meilė, gimstanti iš Kristaus Širdies, negalėtų būti tokia dvilypė.

Kad gerai įsisąmonintumėte šią tiesą, aš ne sykį kartojau per pamokslus, jog mes neturime kelių širdžių – vienos, kad mylėtume Dievą, ir kitos, kad mylėtume kūrinius. Vargšė mūsų širdis, kūniškoji širdis, myli žmogiška meile, kuri, suvienyta su Kristaus meile, tampa antgamtine. Tik tokią meilę ir turime puoselėti savo sieloje. Ji skatins mus kituose rasti mūsų Viešpaties atvaizdą.