Aš jums dažnai primindavau jaudinančią Evangelijos sceną: Jėzus sėdi Petro valtyje ir byloja miniai. Ši daugybė paskui Jį sekančių žmonių atgaivino sielų troškulį, kuris sujaudino Jėzaus širdį, ir dieviškasis Mokytojas panoro, kad ir jo mokiniai taip pat uoliai darbuotųsi sielų labui. Pasakęs jiems irtis į gilumą – duc in altum¹ – jis paragino Petrą užmesti tinklus.

Nesigilinsiu į tokias pamokančias šio epizodo detales, bet norėčiau, kad mes apgalvotume Apaštalų Kunigaikščio reakciją išvydus stebuklą: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!² Neabejoju, jog ši tiesa tinka kiekvienam iš mūsų. Tačiau, patikėkite, per savo gyvenimą mačiau tiek daug žmonių rankomis padarytų malonės stebuklų, kad kasdien vis labiau ir labiau troškau šaukti: Viešpatie, neatsitrauk nuo manęs, nes be Tavęs aš nieko gera negaliu nuveikti.

Štai kodėl labai gerai suprantu Hipono vyskupo šv. Augustino žodžius, kurie skamba lyg nuostabi giesmė laisvei. Jis sakydavo: Dievas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišgelbės tavęs, jei pats nedėsi pastangų³, nes bet kada bet kuriam iš mūsų, tau ar man, gresia nelaimė sukilti prieš Dievą, savo netinkamu elgesiu Jį atstumti ar sušukti: mes nenorime, kad šitas mus valdytų⁴.