Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.