Kreipkime akis į Jėzų Kristų, mūsų pavyzdį, tai veidrodis, į kurį turime žvelgti. Kaip Jis elgiasi svarbiausiais momentais? Ką mums apie Jį sako Šventoji Evangelija? Mane jaudina Jėzaus įprotis kreiptis į Tėvą prieš darant didelius stebuklus, ir Jo pasitraukimas melstis į dykumą keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų² prieš pradedant viešąjį gyvenimą.

Atleiskit, kad taip primygtinai kartoju, bet turime stebėti kiekvieną Mesijo žingsnį, nes Jis atėjo mums parodyti kelio, vedančio pas Tėvą. Jo padedami rasime būdą, kaip suteikti antgamtinę prasmę tariamai nereikšmingiems veiksmams; išmoksime nuolatos gyventi pagal amžinybės požiūrį ir geriau suprasime, jog žmogui taip reikia glaudaus bendravimo su Dievu: kad galėtų su Juo kalbėtis, Jo šauktis, Jį garbinti, Jam dėkoti, Jo klausytis ar šiaip su Juo būti.

Jau prieš daugybę metų apmąstydamas mūsų Viešpaties veikimą, padariau išvadą, jog apaštalavimas, kad ir koks jis būtų, kyla iš turtingo vidinio gyvenimo. Štai kodėl epizodas, pasakojantis, kaip Kristus galutinai nusprendė pasirinkti dvylika savo pirmųjų mokinių, man atrodo ir paprastas, ir antgamtiškas. Šv. Lukas sako, kad Jėzuspraleidovisą naktį melsdamasis Dievui³. O dar prisiminkite Jėzų Betanijoje, kai Jis ruošiasi prikelti Lozorių, ką tik apverkęs savo draugą; Jis pakelia akis į dangų ir sušunka: Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei⁴. Tai Jo pamokymas: jei norime padėti kitiems, jei nuoširdžiai ketiname juos paskatinti, kad atskleistų savo žemiškojo gyvenimo tikrąją prasmę, turime remtis malda.