Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.