Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.