Kad malda būtų konkretesnė, aš turiu įprotį – gal tai padės ir kam nors iš jūsų – materializuoti net ir dvasingiausius dalykus. Mūsų Viešpats taip darydavo. Jis mėgo mokyti palyginimais, paimtais iš aplinkos: apie piemenį ir avis, vynmedį ir šakeles, apie valtis ir tinklus, sėklą, kurią beria sėjėjas…

Dievo Žodis krito į mūsų sielą. Ar paruošėme jam žemę? Gal ten gausu akmenų? Gal ji užgožta erškėčių? Gal tai vieta, ištrypta niekingų žingsnių? Viešpatie, padaryk, kad mano žemės sklypelis būtų geras, derlingas, atviras lietui ir saulei; kad manyje įsišaknytų Tavo sėkla, kad išaugintų gražius javus.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės³⁰. Atėjo rugsėjis, ir ilgos, liaunos, lanksčios vynmedžių šakos ėmė svirti nuo vaisių kekių, jau metas vynuogių derliui nuimti. Pažvelkite į šias apsunkusių vynuogienojų šakeles, nes jas maitina kamieno syvai: tik dėl jų mažučiai ūgliai per keletą mėnesių virto švelniais sunokusiais vaisiais, kurie linksmins žmogaus akis ir širdį³¹. Galbūt ant žemės dar mėtosi kokių šakelių. Jos taip pat buvo vynuogienojai, bet dabar jos sausos, išdžiovintos rugpjūčio saulės. Tai vaizdžiausias nevaisingumo simbolis. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.³²

Lobis. Galvokite apie didžiulį džiaugsmą to, kuriam pasisekė jį rasti. Visi vargai, nerimas baigėsi. Jis parduoda viską, ką turi, ir perka šį lauką. Jo širdis plaka ten, kur slypi jo turtas.³³ Kristus yra mūsų lobis: mes galime mesti šalin viską, kas trukdo, kad sektume paskui Jį. Ir valtis, atsikračiusi visko, kas nereikalinga, plauks tiesiai saugaus Dievo Meilės uosto link.