Apmąstę šiuos šv. Pauliaus žodžius dvasinėje plotmėje, suprastume, kad nėra kito kelio, kaip tik darbuotis, tarnauti visų sielų labui. Antraip elgtumės egoistiškai. Nuolankiai žvelgdami į savo gyvenimą, nesunkiai pamatysime, kad, be tikėjimo malonės, Viešpats mus dar apdovanojo gabumais ir geromis savybėmis. Tarp mūsų nėra nė vieno tokio paties: mus, savo vaikus, Tėvas sukūrė po vieną, padalindamas įvairiausių gėrybių. Šiais savo gabumais ir gerosiomis savybėmis turime tarnauti visų labui: panaudokime šias Dievo dovanas kaip įrankius, padedančius kitiems atrasti Kristų.

Tačiau dėl to nevalia didžiuotis savo, krikščionių, padėtimi. Jei raugas nerūgsta, jis genda. Jis gali išnykti pakėlęs tešlą, bet gali ir tuščiai susieikvoti. Mes nedarome jokios paslaugos Viešpačiui Dievui, mokydami kitus Jį pažinti: Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, pagal Jėzaus Kristaus įsakymą; ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!⁷