Nuolat per pamokslus kalbėjau apie antgamtinę ir žmogiškąją galimybę, kurią Dievas, mūsų Tėvas, dovanoja savo vaikams – galimybę dalyvauti Kristaus Atpirkime. Mane apima džiaugsmas, kai randu apie tai bylojant Bažnyčios Tėvų raštuose: Krikščionys naikina gyvates, raudami blogį iš kitų širdies, skatindami gėriui… Pamatę, jog artimas pailso daryti gera, jie jam visokeriopai padeda ir sustiprina jį pavyzdžiu, jie uždeda rankas ant ligonių, kad išgydytų juos. Šie stebuklai juo didesni, kad vyksta dvasinėje plotmėje, teikdami gyvybę ne kūnams, bet sieloms. Ir jūs, jeigu neištišite, galėsite Dievo padedami daryti tokius stebuklus²⁰.

Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti, – tai kvietimas ir atsakomybė, kurią turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Bažnyčia nėra uždaras išrinktųjų ratas. Ar Didžioji Bažnyčia – tik mažytė žemės dalelė? Didžioji Bažnyčia – tai visas pasaulis²¹. Taip rašė šv. Augustinas ir dar pridūrė: kad ir kur eitum, ten yra Kristus. Tu turi paveldėjęs žemių ribas, ateik, valdyk visa su manimi²². Ar pamenate, kokie pilni buvo tinklai? Juose nebetilpo žuvys. Dievas karštai laukia, kad Jo namai būtų pilni²³; Jis yra Tėvas, Jis norėtų gyventi drauge su visais savo vaikais.