Sielos priklauso Dievui

Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.³¹ Jie tuojau sudeda žuvis prie Viešpaties kojų, nes tai Jo žuvys. Ir kad mes žinotume, jog sielos priklauso Dievui, jog niekas šioje žemėje negali jų savintis, kad Bažnyčios apaštalavimas – jos skelbiama Geroji naujiena ir išganingoji veikla paremta ne žmonių autoritetu, o Dievo malone.

Jėzus Kristus triskart klausia Petro, tarsi norėdamas jam suteikti dar vieną galimybę atsiteisti už tai, kad tris kartus Jo išsigynė. Petras jau suprato, koks jis silpnas, kokie paiki tie drąsūs pažadai. Štai kodėl jis viską atiduoda į Kristaus rankas. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu. <…> Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“³² O ką atsako Kristus? „Ganyk mano avinėlius. <…>Ganyk mano avis.“³³ Ne tavo, ne jūsų – mano! Nes Jis sukūrė žmogų, jį atpirko, Jis atpirko kiekvieną sielą, kartoju – kiekvieną savo Krauju.

Pasak donatistų, V amžiuje kovojusių prieš katalikus, Augustinui, Hipono vyskupui, nevalia skelbti tiesos, nes jis buvo didelis nusidėjėlis. O šv. Augustinas tarsi pakužda tikėjimo broliams tokį atsakymą: Augustinas yra Katalikų Bažnyčios vyskupas; jis neša savo naštą, už kurią turės duoti ataskaitą Dievui. Aš jį pažinau iš gerų žmonių. Jei jis yra blogas, pats tai žino; jei geras, vis tiek ne į jį savo viltį sudėjau. Nes pirmutinis dalykas, kurio išmokau Katalikų Bažnyčioje, – tai nedėti vilčių į žmogų.³⁴

Mes apaštalaujame, bet tai ne mūsų apaštalavimas. Ką galėtume pasakyti? Tai Kristaus apaštalavimas, mes esame tik vykdytojai, nes Jis to nori. Jis liepė mums: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“³⁵. Klaidos yra mūsų, o vaisiai – Viešpaties.