Dabar siūlau prisiminti kitą epizodą, atskleidžiantį pirmųjų krikščionių apaštalavimo galią. Nepraėjus nė ketvirčiui amžiaus nuo Jėzaus įžengimo į dangų, garsas apie jį jau buvo pasklidęs daugelyje miestų ir kaimų. Į Efezą atvyksta vienas žmogus, vardu Apolas. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą.³⁶

Kristaus šviesa jau buvo persmelkusi šio žmogaus dvasią: jis buvo girdėjęs apie Kristų ir skelbė tai kitiems. Bet tam, kad geriau pažintų Kristų jam dar reikėjo įveikti šiek tiek kelio, įdėti pastangų, kad išugdytų savo tikėjimą ir iš tiesų pamiltų Viešpatį. Krikščionių šeima, Akvilas ir Priscilė, klausosi jo kalbos ir nelieka abejingi. Jiems neatrodo: „jis jau pakankamai žino ir niekas neprašo mūsų, kad jį mokytume“. Kadangi tai buvo tikro apaštališko rūpestingumo kupinos sielos, jie priėjo prie Apolo, pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.³⁷