Gražiosios Meilės Motina

Ego quasi vitis fructificavi...: Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis, ir mano žiedai duoda garbingų ir gausių vaisių.⁵ Tai žodžiai iš šios dienos skaitinių. Tegul šis švelnus dvelksmas – maldingumas mūsų Motinai – gausiai pasklinda mūsų ir visų krikščionių sielose ir skatina visiškai pasitikėti Ta, kuri nuolatos mus sergsti.

Aš Motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties⁶. Štai pamokos, kurias mums šiandien primena Švenčiausioji Marija. Tyros, didingos meilės, skaistaus gyvenimo, jautrios ir karštai mylinčios širdies pamoka, kad ir mes išmoktume ištikimai tarnauti Bažnyčiai. Kalbame ne apie šiaip kokią nors meilę, o apie Meilę. Jai svetima išdavystė, egoizmas, užmaršumas. Tai nepaprasta meilė, nes jos pradžia ir pabaiga – Dievas, triskart Šventas Dievas, kuris yra Grožis, Gerumas, Didybė.

Bet Šventraštyje užsimenama ir apie baimę. Mano supratimu, tai baimė, kad nenutoltume nuo Meilės. Viešpačiui Dievui mes nepatinkame, kai esame baikščiai susigūžę nepatiklūs, bijantys atsiverti. Jis nori, kad būtume narsūs, drąsūs, jautrūs. Baimė, apie kurią kalbama skaitinyje, mums primena dar vieną skundą kitame Šventojo Rašto tekste: ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet jo neradau⁷.

Taip gali atsitikti, jei žmogus ne visiškai supranta, ką reiškia mylėti Dievą. Kartais širdį patraukia dalykai, nevedantys prie Viešpaties. Todėl pametame Jį iš akių. O kartais gal pats Viešpats pasislepia, ir tik Jis žino dėl ko. Jis ragina mus atkakliau Jo ieškoti, ir kai Jį randame, džiaugsmingai sušunkame: Radau tą, kurį myli mano širdis. Tvirtai jį apkabinau ir nepaleidau⁸.