Laisvė ir pasiaukojimas

Dievo meilė yra pavydi; Dievui nepatinka, kai pas jį ateinama su išlygomis; Jis nekantriai laukia akimirkos, kai visiškai pasiaukosime, kai mūsų širdyse nebebus tamsių užkaborių, kurių nepasiekiamalonės irantgamtinių dovanų džiaugsmas. Tačiau jūs galbūt suabejosite: ar atsakyti „taip“ šiai nedalomai Meilei nėra savo laisvės praradimas?

Aš linkiu jums ir sau, kad padedant Viešpačiui, kuris savo šviesa nutvieskia šią maldos valandėlę, jog ši tema būtų dar geriau išaiškinta. Visi esame patyrę, kad niekas negali tarnauti Kristui, mūsų Viešpačiui, nepatirdamas skausmo ir nuovargio. Neigti šią realybę – reiškia sakyti, kad nesutikai Dievo. Kęsdama šį skausmą, mylinti siela žino, jog tai laikina, ir netrukus patiria, kad jungas yra švelnus ir našta lengva²⁴, nes Jis neša ją ant savo pečių, kaip nešė Kryžių, kai nupelnė mums amžinąją palaimą. Tačiau yra tokių, kurie, bejėgiškai, niekingai, niūriai rėkaudami, maištauja prieš Kūrėją, aklai ir bergždžiai kartodami vis tą patį, – tai jiems skirti Psalmės žodžiai: veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių²⁵. Jie atsisako nešti sunkią kasdienę naštą herojiškai, be triukšmo ir aimanų. Jie nesupranta, kad dieviškoji Valia, net jei atrodo skausminga, reikli, ir yra tikroji laisvė, kurią teikia tik Dievas ir Jo sumanymai.