Tylioje vidinėje maldoje dažnai apmąstykime tai, ką esame girdėję apie mūsų Motiną. Ta pamoka pamažu smelksis į mūsų sielą, ir mes nedvejodami bėgsime pas Ją, ypač kai neturėsime į ką atsiremti. Ar tai nėra asmeninės naudos ieškojimas? Be abejonės. Bet motinos žino, kad mes, jų vaikai, esame truputį savanaudžiai ir dažnai šaukiamės jų kaip paskutinės atramos. Jos tai puikiai supranta, ir šitai jų neskaudina: todėl jos ir yra motinos, o jų nesavanaudiška meilė mūsų akivaizdų egoizmą laiko sūnišku švelnumu ir nuoširdžiu pasitikėjimu.

Nenorėčiau, kad mano ir jūsų pamaldumas Šventajai Marijai virstų prašymais ir skundais. Ir vis dėlto, manau, neturėtume jaustis pažeminti, jei kai kada mums taip nutinka. Motinos skrupulingai neseikėja vaikų rodomos meilės; jos nesveria ir nematuoja. Motinos kaip medumi mėgaujasi net menkiausiomis meilės apraiškomis ir duoda kur kas daugiau, nei gauna. Jei šitaip elgiasi geros žemiškosios motinos, tai įsivaizduokite, ko galime tikėtis iš mūsų Motinos Šventosios Marijos.