Bažnyčios Motina

Mėgstu įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Mėgstu matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regiu, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Kaip švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą. Todėl Motina, o po Jos – Juozapas, geriau negu kas nors kitas suprato Kristaus Širdies jausmus, ir abu yra tiesiausias, sakyčiau, vienintelis kelias, vedantis pas Išganytoją.

Tegul Marijos siela būna kiekviename iš jūsų, – rašė šventasis Ambraziejus, – kad garbintumėte Viešpatį; tegul kiekviename būna Marijos dvasia, kad džiaugtumėtės su Dievu. Ir kita šio Bažnyčios Tėvo mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg drąsi, bet labai svarbi dvasiniam krikščionio gyvenimui: kūno požiūriu tėra vienintelė Kristaus Motina, tikėjimo požiūriu Kristus yra mūsų visų vaisius¹².

Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatins su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.