Aš jums papasakosiu nutikimą, kurį girdėjau iš vieno gero krikščionio, labai mylėjusio mūsų Motiną, bet menkai teišmaniusio teologiją.

„Leiskite man išlieti, kas slegia mano širdį, – sakė jis, – kaip mane liūdina kai kurie šiandien vykstantys dalykai. Rengiantis dabartiniam Susirinkimui ir jam prasidėjus, buvo pasiūlyta svarstyti Švenčiausiosios Mergelės temą. Taip, temą. Argi taip sako vaikai? Argi toks yra tikėjimas, kurį visada išpažino tikintieji? Nuo kada meilė Švenčiausiajai Mergelei yra tema, apie kurios tinkamumą leista diskutuoti?

Kas jau kas, bet šykštumas su meile visiškai nedera. Nebijau būti atviras. Jei elgčiausi kitaip, – toliau kalbėjo jis, – man atrodo, tai mūsų Šventosios Motinos įžeidimas. Buvo dar svarstoma, ar tinka, ar netinka Mariją vadinti Bažnyčios Motina. Nenoriu minėti daugiau smulkmenų. Bet argi Dievo Motina ir dėl to esanti visų krikščionių Motina nebus Bažnyčios Motina, – Bažnyčios, subūrusios visus, kurie buvo pakrikštyti ir atgimė Kristuje, Marijos sūnuje?

Nesuprantu, – tęsė jis, – iš kur atsirado tas apgailėtinas šykštumas, teikiant šį titulą mūsų Motinos garbei. Bažnyčios tikėjimas kitoks! Švenčiausiosios Mergelės tema! Argi vaikams šauna į galvą nagrinėti meilės motinai temą? Jie ją myli, ir to pakanka. O jeigu jie geri vaikai, visada labai ją mylės. Apie temą – ar schemą – diskutuoja tik pašaliniai, tie, kurie šaltai svarsto kokį nors klausimą.“ Tai to paprasto ir labai tauraus žmogaus žodžiai, tiesūs ir maldingi, nors ir ne visai teisingi.