Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemiškuoju stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu.

Jų laisvė nevaisinga arba veda menkus vaisius. Tie, kurie laisva valia nepasirenka teisingų elgesio kriterijų, anksčiau ar vėliau leisis kitų valdomi, gyvens tingėdami kaip parazitai, priklausomi nuo kitų sprendimų. Jie bus visų vėjų blaškomi, ir visada kiti viską spręs už juos. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti²⁶, net jeigu dangstosi nuolatiniu plepėjimu ar kitomis savigynos priemonėmis, kuriomis stengiasi nuslėpti savo charakterio trūkumus, drąsos ir garbingumo stygių.

Jie atkakliai kartoja: niekas manęs nevaržo! Niekas? Deja, viskas varžo šią tariamą laisvę, kuri neatsakinga už savo laisvų poelgių padarinius. Ten, kur trūksta Dievo meilės, nėra asmeninės ir atsakingos laisvės; tariama laisvė yra tik prievarta. Negalėjimas apsispręsti, neryžtingumas yra lyg kokia medžiaga, kurią aplinkybės modeliuoja savaip. Ją gali formuoti, kas tik nori: ir aistros, ir nuodėmių pažeistos prigimties blogiausi polinkiai.