Bet neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, vidinius prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais, nes nori mus padaryti pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi atėjo metas su meile priimti pasyvų apsimarinimą, tuos išbandymus, kurie iškyla mums nesitikint, kartais tyliai, subtiliai, o kartais įžūliai ir begėdiškai. Kaip avys apmėtomos akmenimis, kurie turėtų būti svaidomi į vilkus, taip ir Kristų sekantis žmogus patiria savo kailiu, jog tie, kurie turėtų mylėti, žeidžia jį nepasitikėjimu ir priešiškumu, įtarumu ir neapykanta. Jie šnairuoja į jį, tarsi jis būtų melagis, nes netiki, kad galima artimai bendrauti su Dievu, turėti vidinį gyvenimą. Užtat jie malonūs ir pakantūs ateistams ir laisvamaniams, nors šie dažnai elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.

Gal Viešpats net gali leisti, kad Jo mokinys būtų puolamas įvairiais būdais, neteikiančiais garbės tam, kuris jų griebiasi, – šmeižtu, melaginga propaganda, skleidžiama viešosios informacijos, – juk ne visiems žmonėms duotas taktas ir saikas.

Nenuostabu, kad tie, kurie skleidžia ginčytiną teologiją ir stabdžių nepripažįstančią moralę, pagal savo įgeidžius praktikuoja abejotiną liturgiją, hipišką elgseną ir neatsakingą valdymo būdą, taigi nieko keisto, kad jie skatina pavydumą, įtarumą, apkalbas, užgaulioja ir visaip žemina tuos, kurie kalba tik apie Jėzų Kristų.

Taip Jėzus ugdo saviškių sielas, teikdamas jiems vidinę ramybę ir džiaugsmą, nes jie labai gerai žino, jog demonai iš šimto melagysčių negali sukurpti vienos tiesos, ir Jis diegia jiems įsitikinimą, jog tik tada jie bus laimingi, kai nuspręs atsisakyti patogumų.