Kasdienis gyvenimas

Dar kartą pabrėžiu, – krikščioniškasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbu, nėra kuo nors ypatingas. Tegul kiekvienas iš mūsų pamąsto, ką Dievas jam padarė, ir kaip jis į tai atsiliepė. Jei drąsiai ir rimtai apsvarstysime savo elgesį, suprasime, ko mums dar trūksta. Vakar mane labai sujaudino pasakojimas apie vieną japonų katechumeną, kuris mokė katekizmo dar nepažįstančius Kristaus. Ir man buvo gėda. Mums reikia daugiau tikėjimo, daug daugiau tikėjimo! Ne tik tikėjimo, bet ir kontempliacijos.

Susikaupę įsiklausykite į dieviškąjį pamokymą, kuris pripildo sielą ir nerimo, ir tarsi medus saldumo: redemi te, et vocavi te nomine tuo: meus es tu⁴⁰. Aš atpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Nesisavinkime iš Dievo to, kas Jam priklauso. Iš Dievo, kuris mus taip mylėjo, kad netgi numirė dėl mūsų, kuris prieš pasaulio sukūrimą iš visos amžinybės pasirinko mus, kad būtume šventi Jo akivaizdoje⁴¹, Dievo, kuris mums nuolat teikia progų apsivalyti ir Jam save atiduoti.

O jeigu dar kirba kokia abejonė, iš Jo lūpų išgirstame kitą argumentą: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų⁴², kontempliatyvių sielų darbo vaisiai.

Taigi mums reikia tikėjimo, antgamtinio tikėjimo. Kai tikėjimas susilpnėja, žmogui ima rodytis, kad Dievas toli, kad per mažai rūpinasi savo vaikais. Ir religija jam tarsi kažkoks priedas, tarsi šiaudas, kurio stveriesi, kai nėra kitokios išeities, kai nesuprasdamas dėl ko laukia didingų apsireiškimų, stebuklingų įvykių. O kai žmogaus siela gyvena tikėjimu, žmogus suvokia, kad krikščionio kelias netolina jo nuo kasdienio, įprasto gyvenimo. Ir kad didelis šventumas, kurio Dievas mūsų prašo siekti, slypi mažuose kasdieniuose dalykuose, čia ir dabar.