Kai tiedu mokiniai pasiekė kaimą ir kelionė pasibaigė, jie, patys to nesuprasdami, iki širdies gelmių buvo sujaudinti žmogumi tapusio Dievo žodžių, Jo meilės, jiems buvo gaila su Viešpačiu skirtis. O Jėzus atsisveikino ir dėjosi einąs toliau⁴³. Mūsų Viešpats niekada neprimeta savęs. Jis nori, kad mes patys Jį pašauktume, kai pagaliau imame suvokti, kas yra Meilės tyrumas, Jo įdiegtas mūsų sieloje. Turime stipriai Jį sulaikyti ir prašyti: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti. Diena jau besibaigianti...⁴⁴

Tokie mes esame: visada nedrąsūs – gal dėl to, kad mums stomga nuoširdumo, o gal – kad esame drovūs, nors širdies gilumoje maldaujame: „Pasilik su mumis, nes sutemos gaubia mūsų sielą, ir tiktai Tu esi šviesa, Tu vienas gali numalšinti mus kamuojantį troškulį, nes mes žinome, koks iš visų gražių ir garbingų dalykų yra svarbiausias: visada turėti Dievą⁴⁵.“

Ir Jėzus pasilieka. Mūsų akys atsiveria kaip Kleopo ir jo draugo, kai Jėzus ima laužyti duoną, ir nors Jis vėl dingsta mums iš akių, mes pajėgsime leistis į kelią, nors jau temsta, ir pasakoti apie Jį kitiems, nes tiek džiaugsmo netelpa vienoje širdyje.

Emauso kelias. Mūsų Dievas šį pavadinimą apgaubė švelnumu. Visas pasaulis yra Emausas, nes Viešpats atvėrė žemėje dieviškus kelius.