34

Kūriniui suteikta galia atsakyti Dievui ne, atstumti šį naujos ir galutinės laimės principą. Bet taip darydamas, jis paliauja buvęs sūnumi ir virsta vergu. Kiekvienas kūrinys paklūsta savo prigimčiai; todėl, kai kuris nors nori ko nors keisto, jis elgiasi ne pagal savo prigimtį, bet pasiduoda įtakai; o tai jau keliaklupsčiavimas. Žmogus yra protingas iš prigimties. Kai jis elgiasi protingai, jis veikia savo paties nuožiūra, paklusdamas savo esybei, ir tai yra laisvės požymis. Kai jis nusideda – nesivadovauja protu; jis leidžiasi kito vedamas. Štai kodėl kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8,34)37.

Juk labai akivaizdu, ir mes tai dažnai pastebime savo aplinkoje bei įsižiūrėję į save pačius, kad joks žmogus neišvengia tam tikros vergovės. Vieni sukniumba prieš pinigus, kiti garbina valdžią, dar kiti – tariamą skepticizmo ramybę, o kai kuriems aukso veršiu tampa gašlumas. Tas pats nutinka ir su kilniais dalykais. Mes galime pasiaukoti pareigai, didesniam ar menkesniam sumanymui, moksliniam, meniniam, literatūriniam, dvasiniam darbui. Į tai dėdamas visas pastangas, visa galva pasinėręs į savo darbą, žmogus tarsi patenka į vergiją ir, džiaugsmingai aukodamasis siekia savo triūso galutinio tikslo.

Pastabos
37

Šv. Tomas Akvinietis, Quaestiones disputatae. De malo, q. 6, a.1.

Šis punktas kitomis kalbomis