Palyginime apie kviestuosius į puotą šeimos tėvas, sužinojęs, jog kai kurie iš jų atsisakinėjo dalyvauti šventėje be rimtų priežasčių, liepia savo tarnui: eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni – compelle intrare⁴⁴. Ar tai ne prievarta žmonėms? Ar tai ne pasikėsinimas į kiekvienos sąžinės teisėtą laisvę?

Jeigu apmąstysime Evangeliją, jeigu įsigilinsime į Jėzaus mokymą, šių įsakymų nesupainiosime su prievarta. Matote, kaip Kristus visada įkalbinėja: jeigu tu nori būti tobulas..., jeigu kas norsnori sekti paskui mane… Šiame compelle intrare nėra jokios prievartos, nei fizinės, nei moralinės. Jis atspindi krikščioniškojo pavyzdžio galią – šitaip parodoma Dievo galybė: Matote, kaip Tėvaspatraukia, jis visus džiugina mokydamas, bet neįpareigodamas. Tuo būdu Jis patraukia prie savęs⁴⁵.

Kai kvėpuojama šia laisvės atmosfera, suprantama, kad blogas elgesys nėra išsilaisvinimas, bet vergovė. Tas, kuris nusideda Dievui, išsaugo savo laisvą valią prievartinei laisvei, bet jis jos neteko klaidingai laisvei⁴⁶. Galbūt jis pasakys, kad elgėsi paklusdamas savo polinkiams, bet kai jis prabils apie laisvę, jo balsas skambės dirbtinai, nes jis bus tapęs vergu to, ką pasirinko, ir jo pasirinkimas bus blogiausias – jis pasirinko ne Dievą, o tai nėra laisvė.