Grįžkime prie palyginimo. O ką daro paikosios mergaitės? Jos ima ruoštis pasitikti Jaunikio: eina pirkti alyvos. Bet per vėlai pasiryžo, ir, joms beeinant, pasirodė jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!⁵ Jos nebuvo visiškai pasyvios: mėgino veikti… bet išgirdo balsą, griežtai atsakantį: aš jūsų nepažįstu!⁶ Ar jos nemokėjo, ar nenorėjo deramai pasiruošti? Ar jos pamiršo nusipirkti alyvos atsargai? Joms pritrūko dosnumo atlikti tai nedidelei užduočiai, kuri buvo patikėta. Jos turėjo daug laiko, bet jį iššvaistė.

Drąsiai pažvelkime į savo gyvenimą. Kodėl kartais nerandame kelių minučių su meile pabaigti mums skirto darbo, kuris yra mūsų šventėjimo priemonė? Kodėl apleidžiame šeimynines pareigas? Kodėl imame skubėti melsdamiesi, dalyvaudami šventojoje Mišių Aukoje? Kodėl mums pritrūksta dvasios giedros ir ramybės, kai reikia atlikti savo priedermes, bet veltui gaištame tenkindami asmeninius įgeidžius? Jūs galite sakyti, kad tai menkniekiai. Taip, iš tiesų; bet šie menkniekiai ir yra alyva palaikyti liepsnai ir šviesai.