Viešpaties nuolankumas buvo dar vienas smūgis tiems, kurie leido laiką, rūpindamiesi tik savimi. Būdamas Romoje, aš ne kartą kalbėjau ir jūs gal girdėjote mane sakant, kad nugalėtojai imperatoriai ir jų narsūs karvedžiai žygiuodavo išdidūs, pilni puikybės po šiandien jau sugriuvusiomis arkomis. Ir galbūt, eidami po šiais skliautais, jie palenkdavo galvą, kad neprasiskeltų didingos kaktos į grandiozinę arką. Tačiau nuolankusis Kristus taip pat nesako: jus pažins, jog esate mano mokiniai iš jūsų nuolankumo ir kuklumo.

Įsidėmėkite, kad ir po dvidešimties amžių Viešpaties priesakas tebėra nė kiek nepasenęs. Jis – tarsi tikro Dievo vaiko įgaliojamasis raštas. Per visą savo kunigišką gyvenimą daug sykių per pamokslus kartojau, jog šis priesakas dar, deja, tebėra visai negirdėtas daugeliui žmonių, todėl jie niekada ar beveik niekada nesistengė jo įgyvendinti. Liūdna, bet taip yra. Ne veltui Mesijas sakė: jus pažins iš to, kad vieni kitus mylite! Štai kodėl jaučiu poreikį nuolat priminti šiuos Viešpaties žodžius. Šv. Paulius priduria: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą¹⁵. Dėl tuščiai praleistų valandėlių galbūt teisiniesi motyvuodamas, kad laiko turi į valias… Kai šitiek tavo brolių ir draugų dirba be atvangos! Padėk jiems jautriai, taktiškai, su šypsena lūpose, padėk taip, kad jie beveik to nepajustų, kad net negalėtų parodyti dėkingumo, nes tavo meilė buvo tokia subtili ir diskretiška, jog liko nepastebėta.

Pritrūkome laiko, galbūt teisintųsi vargšės mergaitės, kurios nešėsi tuščius žibintus. Darbininkai aikštėje didesniąją dienos dalį nežino, ką veikti, nes nejaučia pareigos imtis darbo, nors Viešpats nuolat, atkakliai, nuo pirmos valandos ieško darbininkų. Atsiliepkime į Jo kvietimą, atsakydami „taip“: iš meilės kęskime – nors iš tiesų tai ne kančia – dienos ir kaitros naštą¹⁶.