Jėzus iš vakaro daug dirbo ir kelyje pajuto alkį. Šio poreikio pastūmėtas, Jis eina prie figmedžio, kurio puošni lapija spindi iš tolo. Šv. Morkus mums sako, jog buvo dar ne figų metas²⁶, bet mūsų Viešpats prieina prie medžio, labai gerai žinodamas, kad šiuo metų laiku figų neras. Išvydęs, jog medis bevaisis, nors iš pažiūros ir atrodo vaisingas, Jis taria: tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!²⁷

Tokia griežta ištarmė! Kad niekada neduotum vaisiaus! Kokia turėjo būti mokinių reakcija, juk šiais žodžiais bylojo Dievo Išmintis! Jėzus prakeikia šį medį, nes išvydo tik tariamą vaisingumą, tik lapus. Taigi mes suvokiame, kad neveiksmingumas nedovanotinas. Kai kas gal sako: man trūksta žinių… Tai ne pasiteisinimas! Arba skundžiasi: aš sergu, mano menki gabumai, nėra palankių sąlygų, mano netinkama aplinka… Šie pasiteisinimai taip pat nieko verti! Vargas tam, kuris puošiasi netikro apaštalavimo lapais, kuris giriasi tariamai vaisingu gyvenimu, visai nesistengdamas duoti vaisių! Lyg ir naudingai leidžia laiką, kažką veikia, organizuoja, suranda naujų būdų visoms problemoms spręsti… bet tai – bevaisė veikla. Jų darbams trūksta antgamtiškumo.

Prašykime Viešpatį, kad būtume sielos, pasiruošusios dirbti didvyriškai. Nes žemėje gausu būtybių, į kurias iš arčiau įsižiūrėję, pamatysime tik didelius, blizgančius lapus. Tiktai lapus, ir nieko daugiau. Sielos žvelgia į mus su viltimi pasotinti alkį, kuris yra Dievo alkis. Niekada nepamirškite, kad mums prieinamos visos priemonės: Viešpaties malonė ir tikėjimo tiesų išmanymas, nors ir esame menki.