Atleiskite už šį nukrypimą, ir nors nenutolome nuo temos, sugrįžkime prie pagrindinės minties. Įsidėmėkite, jog profesinis pašaukimas yra esminė, neatskiriama krikščionio gyvenimo dalis. Viešpats nori, kad būtumėte šventi toje vietoje, kur esate, dirbdami savo darbą, kurį pasirinkote dėl vienos ar kitos priežasties: man visi darbai atrodo geri ir kilnūs, jei neprieštarauja dieviškajam įstatymui, ir yra tinkami, kad būtų pakylėti į antgamtinį lygį, tai yra įsilietų į Meilės srovę, neatsiejamą nuo Dievo vaiko gyvenimo.

Man visada nepatogu, kai kas nors, kalbėdamas apie savo darbą, dedasi auka, ima skųstis, kad darbas trunka nežinia kiek valandų per dieną, nors iš tikrųjų tas žmogus neatlieka nė pusės darbų, kuriuos padaro daugelis jo kolegų, galbūt plušančių tik iš egoistinių arba grynai žmogiškų paskatų. Kiekvienas iš mūsų, čia esančių, ir dabar besikalbančių su Jėzumi, dirba labai konkretų darbą: yra gydytojas, advokatas, ekonomistas… Tik pagalvokite apie savo kolegas, kurie yra profesionalūs, sąžiningi, paslaugūs. Ar jie neatiduoda šiam darbui daug dienos ir net nakties valandų? Ar nieko negalime iš jų pasimokyti?

Apie tai kalbėdamas, aš analizuoju ir savo elgesį ir turiu jums prisipažinti, jog kai sau užduodu šį klausimą, pajuntu gėdą ir tuoj pat noriu atsiprašyti Dievo, nes matau, kad mano atsakymas toks silpnas, toks nutolęs nuo misijos, kurią mums Dievas skyrė pasaulyje. Kristus, – rašo Bažnyčios Tėvas, – mus paliko šiame pasaulyje, kad mes būtume kaip žibintai, kad taptume kitų žmonių mokytojais, kad veiktume kaip mielės, kad gyventume tarp žmonių kaip angelai, kaip suaugusieji tarp vaikų, kaip dvasingos būtybės tarp racionalių asmenų, kad būtume sėkla, kad duotume vaisių. Jei mūsų gyvenimas taip švytėtų, mums nereikėtų atverti burnos. Žodžiai būtų nereikalingi, jei mes galėtume parodyti savo darbus. Nebūtų nė vieno pagonio, jei būtume tikri krikščionys¹².