Kalbu jums ne apie tariamus idealus. Kalbu apie labai konkrečius, labai svarbius dalykus, kurie gali pakeisti pačią pagoniškiausią ir dieviškiems reikalavimams priešiškiausią aplinką, kaip tai atsitiko mūsų Išganymo eros pradžioje. Įsiklausykite į tų laikų nežinomo autoriaus žodžius, apibendrinančius mūsų pašaukimo didybę: Krikščionys pasauliui yra tai, kas siela – kūnui. Jie gyvena pasaulyje, bet nėra supasaulėję,kaip ir siela glūdi kūne, bet ji nėra kūniška. Jie esti kiekvienoje tautoje, kaip siela – kiekvienoje kūno dalyje. Jie veikia savo vidiniu gyvenimu nepastebimai, kaip siela – savo esme... Jie kaip keliaujantys maldininkai tarp nykstančių daiktų, tikėdami dangaus amžinumu, kaip nemirtinga siela dabar turi mirtingą buveinę. Persekiojimai diena po dienos didina jų skaičių, kaip apsimarinimas gražina sielą… Ir jiems neleidžiama išsižadėti savo misijos žemėje, kaip sielai ne valia savo noru atsiskirti nuo kūno¹⁷

Taigi klystume, jei nesirūpintume žemiškais reikalais: ir čia Viešpats mūsų laukia. Būkite tikri, kad per kasdienio gyvenimo aplinkybes, – Apvaizdos, Jos begalinio išmintingumo siųstas arba leistas, – mes, žmonės, turime priartėti prie Dievo. Nepasieksime šio tikslo, jei nesistengsime darbo atlikti iki galo, jei prarasime tą žmogišką ir antgamtinį įkarštį, su kuriuo ėmėmės darbo; jei neįvykdysime savo užduoties taip, kaip geriausias iš mūsų kolegų, ir net geriau nei geriausias, – aš manau, kad taip ir bus, jei tikrai to norite, – nes panaudosime visas garbingas žemiškąsias ir būtinas dvasines priemones, kad dovanotume Viešpačiui kruopščiai, kone tobulai atliktą darbą.