Darbą paversti malda

Dažnai primenu, jog kalbėdamiesi su Jėzumi, kuris iš tabernakulio mus mato ir girdi, mes negalime pasitenkinti beasmene malda; ir priduriu, kad norint, jog mūsų apmąstymas virstų pokalbiu su Viešpačiu, – tam žodžių triukšmas nereikalingas, – mes negalime būti beasmeniai, Jo akivaizdoje turime būti tokie, kokie esame, nesislėpti minioje, užplūdusioje bažnyčią, ar skęsti gausybėje tuščių žodžių, kurie sakomi ne iš širdies, o tik iš įpročio.

Dabar dar pridursiu, kad ir tavo darbas turi būti asmeninė malda; jis turi tapti didžiuoju pokalbiu su mūsų dangaus Tėvu. Jei tu sieki šventumo savo profesinėje veikloje, būtinai turėsi stengtis, kad darbas nebūtų anoniminė malda. Ir tavo pastangos neturėtų išsekti abejingai, monotoniškai triūsiant tarsi kapanojantis blausioje prieblandoje, nes tuojau dingtų ir dieviškasis akstinas, kuris įkvepia tavo kasdienį darbą.

Aš prisimenu savo keliones į frontą Ispanijos pilietinio karo metu. Neturėdamas jokių materialinių išteklių, keliaudavau pas tuos, kuriems reikėjo kunigo pagalbos. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis daugelis galbūt teisindavo savo apsileidimą ir nerūpestingumą, aš duodavau jiems ne tik asketinių patarimų. Tada, kaip ir šiandien, kamavo tas pats rūpestis, kurį prašau Viešpaties sužadinti ir kiekvienam iš jūsų; aš troškau jų sieloms gerovės ir džiaugsmo šioje žemėje, raginau juos neleisti laiko veltui, tuščiai, kad karas nebūtų bergždžias jų gyvenimo tarpsnis, prašiau daryti visa, kas įmanoma, kad tranšėjos ir sarginės netaptų jiems tarsi geležinkelio stočių laukimo sale, kur žmonės stumia laiką, laukdami traukinių, kurie, regis, niekada neatvyks…

Skatinau juos užsiimti kokia nors naudinga veikla, suderinama su karo tarnyba, pavyzdžiui, studijuoti, mokytis kalbų; patardavau, kad jie niekada nepaliautų būti Dievo žmonėmis ir stengtųsi, jog jų elgesys būtų operatio Dei, Dievo veikimas; ir susijaudindavau matydamas, kad šie jaunuoliai, atsidūrę sunkiose aplinkybėse, elgdavosi puikiai: tai bylojo apie jų vidinio gyvenimo tvirtumą.