Aš taip pat prisimenu laiką, praleistą Burgos mieste. Ten atvykdavo daug jaunuolių pabūti su manimi keletą dienų. Kai kurie iš jų gyvendavo netoliese esančiose kareivinėse. Tuo metu kartu su keletu savo sūnų gyvenau apgriuvusio viešbučio kambaryje, mums stigo būtiniausių dalykų. Tačiau šimtus atvykusių stengėmės aprūpinti viskuo, kas reikalingiausia, kad jie pailsėtų ir atgautų jėgas.

Turėjau įprotį pasivaikštinėti Arlanzono upės pakrante, kalbėdamasis su jais, klausydamasis jų pasipasakojimų, stengdamasis savo patarimais juos sustiprinti, arba atverti naujus vidinio gyvenimo horizontus; pasikliaudamas Dievo pagalba visada juos drąsinau, skatinau, kad jie elgtųsi kaip tikri krikščionys. Kai kada pasivaikščiodami nueidavome iki Las Huelgas vienuolyno, o kartais užsukdavom į Katedrą.

Mėgdavau užlipti į vieną bokštą, kad čia jie galėtų gėrėtis nuostabiu akmens ažūru, sunkaus, atkaklaus triūso vaisiumi. Kalbėdamasis su jais, atkreipdavau dėmesį, jog žvelgiant iš apačios šio grožio nematyti, ir kad vaizdais atskleisčiau, ką taip dažnai jiems aiškinau, pridurdavau: štai Dievo darbas, štai Dievo kūrinys Darbas, padarytas taip tobulai ir gražiai, jog yra tarsi subtilus nėrinys iš akmens. Ši realybė, kuri pati bylojo apie save, padėjo jiems suprasti, kad visa tai buvo malda, nuostabus pokalbis su Viešpačiu. Tie, kurie eikvojo savo jėgas dirbdami šį darbą, puikiai suprato, kad jų pastangų bus neįmanoma įvertinti žvelgiant iš miesto gatvių tolumos: jos skirtos Dievui. O tu ar dabar supranti, kaip profesinis pašaukimas gali priartinti prie Viešpaties? Daryk, kaip tie akmentašiai, ir tavo darbas taip pat taps operatio Dei, – žmogaus triūsu, turinčiu dieviškų bruožų, dieviško masto.