Septintajame Evangelijos pagal Luką skyriuje šv. Lukas pasakoja: Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo¹. Tada ateina moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, prisiartina, kad nuplautų kojas Jėzui, valgančiam pusiau gulomis, kaip tada buvo įprasta. Jos ašaros – šio jaudinančio apiplovimo vanduo; jos plaukai – rankšluostis. Puošnioje alebastro vazoje atsineštu kvapiu tepalu ji tepa Mokytojo kojas. Jas bučiuoja.

Fariziejus pasipiktinęs. Jam nesuvokiamas toks Jėzaus širdies gailestingumas. Jeigu šitas būtų pranašas, – mąsto fariziejus, – jis žinotų, kas tokia ši moteris². Jėzus perskaito jo mintis ir paaiškina: Matai šitą moterį?Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo³.

Dabar nekalbėsime apie mūsų Viešpaties gailestingosios Širdies dieviškąjį dosnumą. Atkreipkime dėmesį į kitą šio epizodo aspektą: į tai, kaip Jėzų liūdina nepakankamai mandagus ir taktiškas fariziejaus elgesys. Kristus yra perfectus Deus, perfectus homo⁴, Dievas, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo ir tobulas žmogus. Jis teikia išganymą, bet negriauna prigimties; iš Jo mes išmokstame, kad yra nekrikščioniška blogai elgtis su žmogumi, Dievo kūriniu, sutvertu pagal Jo atvaizdą ir panašumą⁵.