Taigi bendrais bruožais aptarėme keletą žmogiškųjų dorybių. Žinau, kad meldžiantis Viešpačiui jums į galvą ateis jų ir daugiau. Dabar norėčiau stabtelėti prie vienos iš nuostabių savybių, – kalbėsiu apie didžiadvasiškumą.

Didžiadvasiškumas – tai sielos didybė, tai širdies atsivėrimas daugybei žmonių. Tai jėga, skatinanti atsiplėšti nuo savęs ir imtis kilnių darbų visų labui. Nei niekšybė, nei šykštumas, nei egoistinis apskaičiavimas ar suinteresuota gudrybė nesuderinama su didžiadvasiškumu. Didžiadvasis nedvejodamas atiduoda visą save tam, kas vertas pastangų; todėl geba pasiaukoti. Duoti jam nepakanka: jis atiduoda save visą. Ir tada supranta, kad didžiausias didžiadvasiškumo įrodymas – pasiaukoti Dievui.