Darbštumas, stropumas

Yra dar kitos dvi žmogiškosios dorybės – darbštumas ir stropumas, susipinančios į vieną – norą, pastangas kuo geriau panaudoti gabumus, kuriuos gavome iš Dievo. Tai dorybės, nes skatina gerai užbaigti tai, kas pradėta. O darbas, kaip nuolat kartoju nuo 1928 metų, nėra nei nelaimė, nei bausmė už nuodėmę. Apie tai, dar prieš Adomui sukylant prieš Dievą, rašoma Pradžios knygoje⁹. Pagal Dievo planą žmogus turėjo dirbti be atvangos, savo triūsu prisidėdamas prie didžiojo kūrimo darbo.

Darbštuolis gerai išnaudoja laiką, kuris yra ne tik pinigai, bet ir šlovė Dievui! Jis daro tai, ką reikia daryti, sutelkia jėgas ir dėmesį į darbą ne todėl, kad taip įpratęs ar kad prastumtų laiką, bet todėl, kad viską yra ramiai pasvėręs ir apmąstęs. Todėl jis yra ir stropus¹⁰. Žodis diligente primena lotynišką jo kilmę. Jis kilęs iš veiksmažodžio diligo, reiškiančio mylėti, vertinti, kruopščiai ir atidžiai pasirinkti. Stropus ne tas, kuris skuba, o tas, kuris dirba su meile, rūpestingai, tobulai.

Mūsų Viešpats, tobulas žmogus, pasirinko amatininko darbą, kurį, kaip ir kiti, dirbo uoliai, su meile visus metus, praleistus žemėje. Žmogiškas ir dieviškas Jo darbas mums aiškiai parodė, kad kasdienė veikla nėra beprasmiška, kad tai mūsų šventėjimo pagrindas, nuolatinė proga bendrauti su Dievu, savo proto ar rankų darbu Jį šlovinti ir garbinti.