Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.