Tokia širdies išmintis, toks išmintingumas niekada nepavirs „kūniškuoju“ išmintingumu, apie kurį kalba šv. Paulius¹⁶: išmintingumu žmonių, kurie yra protingi, bet nepasitelkia proto, kad surastų ir pamiltų Viešpatį. Tikrasis išmintingumas atidus Dievo paskatoms, į kurias atidžiai įsiklausydama siela gauna išganymo pažadus: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams¹⁷.

Širdies išmintis padeda susivokti, vadovauja daugeliui kitų dorybių. Išmintingumas daro žmogų drąsų, bet atmeta beprasmę riziką; jis neatpalaiduoja nuo pastangų, būtinų norint gyventi pagal dieviškąjį planą. Išmintingojo susivaldymas nėra nei nejautrumas, nei mizantropija, jo teisingumas nėra kietas griežtumas, jo kantrybė nėra vergiškumas.