Ne tas yra išmintingas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris moka savo klaidas ištaisyti. Jis yra apdairus, nes verčiau suklys dvidešimt kartų, nei pasirinks patogų neveiklumą. Jis niekada nieko nedaro beprotiškai skubėdamas, su absurdišku nutrūktgalviškumu, bet pasveria savo sprendimų riziką ir neatsisako siekti gėrio iš baimės, kad nepavyks. Gyvenime sutinkame viską apgalvojančių, objektyvių žmonių, kurie nesileidžia pagaunami aistros ir nekreipia reikalų į jiems patogią pusę. Beveik instinktyviai pasikliaujame jais, nes jie visada elgiasi gerai ir teisingai, nedemonstruodami nei perdėto pasitikėjimo savimi, nei didžiuodamiesi.

Ši pagrindinė dorybė būtina krikščioniui; tačiau visuomenės santaika bei noras nesukelti problemų ir įtampos nėra galutinis išmintingumo tikslas. Svarbiausia – vykdyti Dievo Valią. Dievas nori, kad būtume paprasti, bet ne vaikiški, kad būtume tiesos draugai, bet ne lengvabūdžiai, nemokantys mąstyti. Protinga širdis įgyja žinojimo¹⁸; o tas žinojimas yra Dievo meilės pažinimas, tvirtas tikras pažinimas, kuris gali mus išgelbėti, visai kūrinijai teikdamas ramybės ir supratingumo, o kiekvienai sielai – amžinąjį gyvenimą.