Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.