Dievo darbas

Darbą pradėti geba visi, jį užbaigti – nedaugelis. Ir pastariesiems turime priklausyti mes, tie, kurie stengiamės elgtis kaip Dievo vaikai. Neužmirškite: tik darbai, pabaigti su meile, tik darbai atlikti iki galo, pelno Viešpaties pagyrimą, kaip Šventajame Rašte pasakyta: Reikalogalas vertesnis už jo pradžią¹.

Jau turbūt esu pasakojęs šį atsitikimą kitų pašnekesių metu; vis dėlto noriu jį vėl priminti, nes jis labai vaizdingas ir pamokantis. Kartą Romos Katalikų Apeigyne ieškojau maldos palaiminti paskutiniam pastato akmeniui – pačiam svarbiausiam, nes jis simbolizuoja daugelio žmonių ilgai trukusį, sunkų, atkaklų ir ištvermingą darbą. Kaip nustebau jos neradęs ir turėjau pasitenkinti benedictio ad omnia – bendruoju palaiminimu. Man pasirodė, jog tokia spraga Apeigyne neįmanoma, ir aš ėmiausi vėl iš lėto skaityti jo turinį, bet veltui.

Daugelis krikščionių nėra įsisąmoninę, kad siekdami gyvenimo vienovės, kurios Viešpats tikisi iš savo vaikų, turi labai kruopščiai atlikti savo pareigas, jas pašventinti, nepamiršti net menkiausių smulkmenų.

Mes negalime Viešpačiui aukoti to, kas pagal mūsų žmogiškąsias išgales nekruopščiai, netobulai, nepareigingai padaryta, nors tai būtų patys smulkiausi dalykai: Dievas nemėgsta prastai atlikto darbo. Nesveikos atnašos neaukosite, – perspėja mus Šventasis Raštas, – nes ji nebus tinkama jūsų labui². Todėl kiekvieno mūsų triūsas, kuriam skiriame savo laiką ir jėgas, turi būti priimtina atnaša Kūrėjui, operatio Dei – Dievo darbas ir darbas Dievui: trumpai tariant, nepriekaištingai, gerai padarytas darbas.

Taip daugybės pagyrimų Jėzui, kurie buvę pasakyti Jo gyvenimo liudytojų, yra vienas, aprėpiantis visus. Turiu galvoje šūksnį, kupiną nuostabos ir entuziazmo, džiaugsmingai kartojamą nustebusios minios, regėjusios Jo stebuklus: bene omnia fecit³,– Jis visą gerai padarė: ir didžiuosius stebuklus, ir menkiausius kasdieniškus darbus, kurie niekam nekrinta į akis, Kristus atliko kaip perfectus Deus, perfectus homo⁴, tobulas Dievas, tobulas žmogus.

Mane žavi visas Viešpaties gyvenimas. Bet labiausiai mėgstu trisdešimt Jo slėpiningų metų Betliejuje, Egipte ir Nazarete. Šis ilgas laiko tarpas, vos paminimas Evangelijoje, atrodo nereikšmingas tiems, kurių žvilgsnis paviršutiniškas. O aš šį tylos gaubiamą mokytojo biografijos tarpsnį visada laikiau labai iškalbingu, labai pamokomu krikščionims. Tai buvo intensyvūs darbo ir maldos metai; Jėzus Kristus gyveno paprastai, kaip ir mes, – ir dieviškai, ir žmogiškai. Jis viską darydavo tobulai: ir triūsdamas kuklioje nežinomoje amatininko dirbtuvėje, ir vėliau bylodamas minioms.

Darbas kaip dalyvavimas dieviškojoje galioje

Nuo pat sukūrimo pradžios žmogus turėjo dirbti. Ne aš tai sugalvojau. Vos atsivertę Šventąjį Raštą, jau pirmuosiuose puslapiuose galime perskaityti, kad prieš nuodėmei įeinant į pasaulį, o per nuodėmę ir jos padariniams – mirčiai, kančioms ir vargams⁵ – ištinkant žmoniją, Dievas sukūrė iš žemės dulkių Adomą, o jam ir jo palikuonims – šį tokį gražų pasaulį ut operaretur et custodiret illum⁶, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.

Taigi turime patikėti, kad darbas yra nuostabi tikrovė, mums duodama kaip nepermaldaujamas įstatymas, kuriam mes visi vienaip ar kitaip esame pavaldūs, nors kai kurie žmonės ir nori nuo jo išsisukti. Supraskite: ši priedermė – ne pirmosios nuodėmės padarinys, juo labiau – ne dabartinių laikų atradimas. Tai mums šioje žemėje Dievo patikėta priemonė tapti Jo kūrybinių galių dalininkais, kad užsidirbtume duoną ir rinktume vaisių amžinajam gyvenimui⁷: žmogus gimsta dirbti, kaip paukščiai skristi⁸.

Jūs man atsakysite, kad praėjo daug amžių ir kad nėra daug taip manančių, kad daugelis galbūt triūsia dėl įvairiausių kitokių priežasčių: vieni – dėl pinigų, kiti – kad išlaikytų šeimą, dar kiti – trokšdami įgyti tam tikrą visuomeninę padėtį, ugdyti savo gebėjimus, patenkinti aistras, prisidėti prie socialinės pažangos. Apskritai darbą jie laiko būtinumu, kurio negalima išvengti.

Susidurdami su šiuo siauru, egoistišku, niekingu požiūriu, tu ir aš turime prisiminti ir priminti kitiems, jog esame Dievo vaikai, kuriuos mūsų Tėvas kviečia kaip ir Evangelijos palyginimo veikėjus: Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne⁹. Patikėkite, jei kasdien stengsimės atlikti savo asmenines priedermes, lyg Dievas būtų mūsų prašęs, išmoksime užbaigti savo darbą kuo tobuliau ir žmogiškai, ir antgamtiškai. Galimas daiktas, kad kurią nors dieną pamaištausime tarsi pirmasis sūnus, kuris atsakė: Nenoriu¹⁰. Bet gailėsimės, pasitaisysime ir dar uoliau stengsimės vykdyti savo pareigas.

Jei būdami šalia aukšto rango ir pagarbos verto asmens, žmonės ima geriau elgtis, tai kodėl Dievo, nuolat visur esančio akivaizda, kurią jaučiame visomis galiomis, kupini meilės ir dėkingumo, nepadaro mūsų geresnių, nesutaurina mūsų žodžių, poelgių ir jausmų?¹¹ Iš tikrųjų, jei į mūsų sąmonę būtų įsirėžę, kad Dievas mus mato, ir mes suvoktume, jog visas mūsų darbas vyksta Dievo akivaizdoje (niekas nepraslysta pro Jo akis), kaip rūpestingai pabaigtume darbus ir koks būtų mūsų elgesys Tai ir yra šventumo paslaptis, apie kurią aš kalbu šitiek metų: Dievas mus visus pakvietė Juo sekti, ragina mus, jus ir mane, kad, gyvendami pasaulyje, būdami paprasti žmonės, Kristų, mūsų Viešpatį, visados laikytume visų žmogaus veiksmų viršūne.

Dabar jūs geriau suprasite, kad jei kuris iš jūsų nemėgtų savo darbo, jei nejaustų pareigos dirbti kokį darbą, kad jį pašventintų, jei neturėtų profesinio pašaukimo, jam niekada nepavyktų įsiskverbti į doktrinos, kurią skelbia su jumis kalbantis kunigas, antgamtinę esmę, nes stigtų svarbiausios sąlygos – dirbti.

Be jokio pasipūtimo sakau jums, jog iškarto suprantu, ar mano žodžiai yra tarsi žirniai į sieną. Norėčiau jums atverti širdį, kad padėtumėte man dėkoti Dievui. Kai 1928 metais suvokiau, ko Viešpats iš manęs tikisi, tučtuojau ėmiausi darbo. Tada, ačiū Tau, mano Dieve, turėjau daug kentėti ir labai mylėti, – vieni mane laikė pamišėliu, kiti teisindami vadino svajotoju, neįmanomų svajonių puoselėtoju. Nepaisant savo menkumo ir visų kitų dalykų, aš vis tiek darbavausi neprarasdamas vilties. Viskas priklausė ne nuo manęs, kelias atsivėrė pačiame sunkumų sūkuryje. Šiandien tai realybė, aprėpusi visą žemę nuo vieno ašigalio iki kito, ji atrodo tokia įprasta daugybei žmonių, nes Viešpats padarė, jog ją pažintų kaip Jo darbą, Jo veikimą.

Kaip jums sakiau, vos persimetęs su kuo nors keliais žodžiais, suvokiu, ar mane supranta, ar ne. Aš nesu kaip ta perekšlė višta, kuriai kažkas pakišo anties kiaušinį. Dienos slenka, ir tik tada, kai išsirita viščiukai, stebeilydama į krypuojantį svyruojantį pūkuotą kamuoliuką, višta supranta, jog jis nėra saviškis ir niekada neišmoks cypsėti, kad ir kaip stengtųsi. Aš niekada nepykau ant žmonių, kurie nusigręžė nuo manęs, net ir tada, kai priešiškai atstūmė mano geranoriškas pastangas jiems padėti. Todėl apie 1939 m. mano dėmesį patraukė užrašas ant pastato, kuriame vedžiau rekolekcijas studentams. Jis skambėjo taip: tegu kiekvienas eina savo keliu; tai buvo naudingas patarimas.

Atleiskite už šį nukrypimą, ir nors nenutolome nuo temos, sugrįžkime prie pagrindinės minties. Įsidėmėkite, jog profesinis pašaukimas yra esminė, neatskiriama krikščionio gyvenimo dalis. Viešpats nori, kad būtumėte šventi toje vietoje, kur esate, dirbdami savo darbą, kurį pasirinkote dėl vienos ar kitos priežasties: man visi darbai atrodo geri ir kilnūs, jei neprieštarauja dieviškajam įstatymui, ir yra tinkami, kad būtų pakylėti į antgamtinį lygį, tai yra įsilietų į Meilės srovę, neatsiejamą nuo Dievo vaiko gyvenimo.

Man visada nepatogu, kai kas nors, kalbėdamas apie savo darbą, dedasi auka, ima skųstis, kad darbas trunka nežinia kiek valandų per dieną, nors iš tikrųjų tas žmogus neatlieka nė pusės darbų, kuriuos padaro daugelis jo kolegų, galbūt plušančių tik iš egoistinių arba grynai žmogiškų paskatų. Kiekvienas iš mūsų, čia esančių, ir dabar besikalbančių su Jėzumi, dirba labai konkretų darbą: yra gydytojas, advokatas, ekonomistas… Tik pagalvokite apie savo kolegas, kurie yra profesionalūs, sąžiningi, paslaugūs. Ar jie neatiduoda šiam darbui daug dienos ir net nakties valandų? Ar nieko negalime iš jų pasimokyti?

Apie tai kalbėdamas, aš analizuoju ir savo elgesį ir turiu jums prisipažinti, jog kai sau užduodu šį klausimą, pajuntu gėdą ir tuoj pat noriu atsiprašyti Dievo, nes matau, kad mano atsakymas toks silpnas, toks nutolęs nuo misijos, kurią mums Dievas skyrė pasaulyje. Kristus, – rašo Bažnyčios Tėvas, – mus paliko šiame pasaulyje, kad mes būtume kaip žibintai, kad taptume kitų žmonių mokytojais, kad veiktume kaip mielės, kad gyventume tarp žmonių kaip angelai, kaip suaugusieji tarp vaikų, kaip dvasingos būtybės tarp racionalių asmenų, kad būtume sėkla, kad duotume vaisių. Jei mūsų gyvenimas taip švytėtų, mums nereikėtų atverti burnos. Žodžiai būtų nereikalingi, jei mes galėtume parodyti savo darbus. Nebūtų nė vieno pagonio, jei būtume tikri krikščionys¹².

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Kalbu jums ne apie tariamus idealus. Kalbu apie labai konkrečius, labai svarbius dalykus, kurie gali pakeisti pačią pagoniškiausią ir dieviškiems reikalavimams priešiškiausią aplinką, kaip tai atsitiko mūsų Išganymo eros pradžioje. Įsiklausykite į tų laikų nežinomo autoriaus žodžius, apibendrinančius mūsų pašaukimo didybę: Krikščionys pasauliui yra tai, kas siela – kūnui. Jie gyvena pasaulyje, bet nėra supasaulėję,kaip ir siela glūdi kūne, bet ji nėra kūniška. Jie esti kiekvienoje tautoje, kaip siela – kiekvienoje kūno dalyje. Jie veikia savo vidiniu gyvenimu nepastebimai, kaip siela – savo esme... Jie kaip keliaujantys maldininkai tarp nykstančių daiktų, tikėdami dangaus amžinumu, kaip nemirtinga siela dabar turi mirtingą buveinę. Persekiojimai diena po dienos didina jų skaičių, kaip apsimarinimas gražina sielą… Ir jiems neleidžiama išsižadėti savo misijos žemėje, kaip sielai ne valia savo noru atsiskirti nuo kūno¹⁷

Taigi klystume, jei nesirūpintume žemiškais reikalais: ir čia Viešpats mūsų laukia. Būkite tikri, kad per kasdienio gyvenimo aplinkybes, – Apvaizdos, Jos begalinio išmintingumo siųstas arba leistas, – mes, žmonės, turime priartėti prie Dievo. Nepasieksime šio tikslo, jei nesistengsime darbo atlikti iki galo, jei prarasime tą žmogišką ir antgamtinį įkarštį, su kuriuo ėmėmės darbo; jei neįvykdysime savo užduoties taip, kaip geriausias iš mūsų kolegų, ir net geriau nei geriausias, – aš manau, kad taip ir bus, jei tikrai to norite, – nes panaudosime visas garbingas žemiškąsias ir būtinas dvasines priemones, kad dovanotume Viešpačiui kruopščiai, kone tobulai atliktą darbą.

Darbą paversti malda

Dažnai primenu, jog kalbėdamiesi su Jėzumi, kuris iš tabernakulio mus mato ir girdi, mes negalime pasitenkinti beasmene malda; ir priduriu, kad norint, jog mūsų apmąstymas virstų pokalbiu su Viešpačiu, – tam žodžių triukšmas nereikalingas, – mes negalime būti beasmeniai, Jo akivaizdoje turime būti tokie, kokie esame, nesislėpti minioje, užplūdusioje bažnyčią, ar skęsti gausybėje tuščių žodžių, kurie sakomi ne iš širdies, o tik iš įpročio.

Dabar dar pridursiu, kad ir tavo darbas turi būti asmeninė malda; jis turi tapti didžiuoju pokalbiu su mūsų dangaus Tėvu. Jei tu sieki šventumo savo profesinėje veikloje, būtinai turėsi stengtis, kad darbas nebūtų anoniminė malda. Ir tavo pastangos neturėtų išsekti abejingai, monotoniškai triūsiant tarsi kapanojantis blausioje prieblandoje, nes tuojau dingtų ir dieviškasis akstinas, kuris įkvepia tavo kasdienį darbą.

Aš prisimenu savo keliones į frontą Ispanijos pilietinio karo metu. Neturėdamas jokių materialinių išteklių, keliaudavau pas tuos, kuriems reikėjo kunigo pagalbos. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis daugelis galbūt teisindavo savo apsileidimą ir nerūpestingumą, aš duodavau jiems ne tik asketinių patarimų. Tada, kaip ir šiandien, kamavo tas pats rūpestis, kurį prašau Viešpaties sužadinti ir kiekvienam iš jūsų; aš troškau jų sieloms gerovės ir džiaugsmo šioje žemėje, raginau juos neleisti laiko veltui, tuščiai, kad karas nebūtų bergždžias jų gyvenimo tarpsnis, prašiau daryti visa, kas įmanoma, kad tranšėjos ir sarginės netaptų jiems tarsi geležinkelio stočių laukimo sale, kur žmonės stumia laiką, laukdami traukinių, kurie, regis, niekada neatvyks…

Skatinau juos užsiimti kokia nors naudinga veikla, suderinama su karo tarnyba, pavyzdžiui, studijuoti, mokytis kalbų; patardavau, kad jie niekada nepaliautų būti Dievo žmonėmis ir stengtųsi, jog jų elgesys būtų operatio Dei, Dievo veikimas; ir susijaudindavau matydamas, kad šie jaunuoliai, atsidūrę sunkiose aplinkybėse, elgdavosi puikiai: tai bylojo apie jų vidinio gyvenimo tvirtumą.

Aš taip pat prisimenu laiką, praleistą Burgos mieste. Ten atvykdavo daug jaunuolių pabūti su manimi keletą dienų. Kai kurie iš jų gyvendavo netoliese esančiose kareivinėse. Tuo metu kartu su keletu savo sūnų gyvenau apgriuvusio viešbučio kambaryje, mums stigo būtiniausių dalykų. Tačiau šimtus atvykusių stengėmės aprūpinti viskuo, kas reikalingiausia, kad jie pailsėtų ir atgautų jėgas.

Turėjau įprotį pasivaikštinėti Arlanzono upės pakrante, kalbėdamasis su jais, klausydamasis jų pasipasakojimų, stengdamasis savo patarimais juos sustiprinti, arba atverti naujus vidinio gyvenimo horizontus; pasikliaudamas Dievo pagalba visada juos drąsinau, skatinau, kad jie elgtųsi kaip tikri krikščionys. Kai kada pasivaikščiodami nueidavome iki Las Huelgas vienuolyno, o kartais užsukdavom į Katedrą.

Mėgdavau užlipti į vieną bokštą, kad čia jie galėtų gėrėtis nuostabiu akmens ažūru, sunkaus, atkaklaus triūso vaisiumi. Kalbėdamasis su jais, atkreipdavau dėmesį, jog žvelgiant iš apačios šio grožio nematyti, ir kad vaizdais atskleisčiau, ką taip dažnai jiems aiškinau, pridurdavau: štai Dievo darbas, štai Dievo kūrinys Darbas, padarytas taip tobulai ir gražiai, jog yra tarsi subtilus nėrinys iš akmens. Ši realybė, kuri pati bylojo apie save, padėjo jiems suprasti, kad visa tai buvo malda, nuostabus pokalbis su Viešpačiu. Tie, kurie eikvojo savo jėgas dirbdami šį darbą, puikiai suprato, kad jų pastangų bus neįmanoma įvertinti žvelgiant iš miesto gatvių tolumos: jos skirtos Dievui. O tu ar dabar supranti, kaip profesinis pašaukimas gali priartinti prie Viešpaties? Daryk, kaip tie akmentašiai, ir tavo darbas taip pat taps operatio Dei, – žmogaus triūsu, turinčiu dieviškų bruožų, dieviško masto.

Mes tikime, kad Dievas yra visur. Todėl dirbame laukus šlovindami Viešpatį, skrodžiame jūras ir atliekame visus kitus darbus garbindami jo gailestingumą¹⁸. Tad kiekvieną akimirką esame susivieniję su Dievu. Net jei būtumėt atskirti, atsidurtumėte ne savo įprastinėje aplinkoje, kaip tie jaunuoliai tranšėjose, – gyvensite Viešpatyje Kristuje per tą nuolatinį ir uolų savo darbą, kurį pavertėte malda, nes pradėjote ir baigėte Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios akivaizdoje.

Bet nepamirškite, kad gyvenate ir žmonių akivaizdoje ir kad jie laukia iš jūsų, – iš tavęs – krikščioniško liudijimo. Todėl savo profesinės veiklos baruose, turime dirbti taip, kad mums netektų raudonuoti prieš tuos, kurie mus pažįsta ir myli, ir kad mūsų darbas nekeltų juoko kitiems. Jei elgsitės pagal dvasią, kurią bandau jums įskiepyti, nenuvilsite tų, kurie jumis pasikliauja, ir jums nereikės gėdytis. Jūsų neištiks tai, kas ištiko vieną Evangelijos palyginimo veikėją, kuris užsimojo pastatyti bokštą; žmonės matydami padėjus pamatą ir nebaigus darbo, iš jo šaipėsi: ,,Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“¹⁹.

Būkite tikri: jei neprarasite antgamtinio požiūrio, visada užbaigsite savo darbą, savo katedrą iki paskutinio akmens.

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.

Viską daryti iš Meilės

Ir rodos, tu manęs klausi: kaip turėsiu elgtis, kad savo profesinį darbą visuomet baigčiau tobulai? Atsakau šv. Pauliaus žodžiais: Elkitės vyriškai, būkite stiprūs Viską darykite su meile²¹. Visa darykite iš Meilės, niekieno neverčiami, nepasiduokite baimei ar rutinai, tarnaukite mūsų Dievui Tėvui.

Man patinka kartoti šias išraiškingas, nors ir nebrandžias eiles, nes pats tai esu patyręs: Visas mano gyvenimas – vien meilė, / ir jei patyriau ją, tai tik per kančią, / bet juk nėra geresnio mylimojo / už tą, kuris labai kentėjo. Dirbk savo darbą iš Meilės, viską daryk iš Meilės ir išvysi nuostabių savo darbo vaisių – stenkis vien dėl to, kad tu myli, nors tau ir tektų patirti nesupratimo, neteisybės, nedėkingumo ir net žmogiško pralaimėjimo kartėlį. Tai gardūs vaisiai, amžinybės sėkla

Tačiau pasitaiko, kad kai kurie geri žmonės, tikriau – geruoliai, lengvai pažada skleisti kilnų mūsų tikėjimo idealą, tačiau savo profesinį darbą atlieka paviršutiniškai, aplaidžiai. Susidūrę su tokiais fasadiniais krikščionimis, turime jiems padėti švelniai ir aiškiai ir, jei reikia broliškai įspėti, kaip mus moko Evangelija: Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą²². O jei šie žmonės, laikantys save katalikais, yra vyresnio amžiaus, turi daugiau nei mes patirties ar užima atsakingas pareigas, juo labiau turime kalbėti, aiškinti, kad pasitaisytų, kad stengtųsi geriau dirbti. Tačiau jų nežemindami, kaip darytų geras šeimos tėvas ar mokytojas.

Apmąstykite jaudinantį šv. Pauliaus elgesį: Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi pas jus netinginiavome ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų; ir ne todėl, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. Dar būdami pas jus, skelbėme: ,,Kas nenori dirbti, tenevalgo“²³.

Iš meilės Dievui, iš meilės sieloms ir atsiliepdami į savo krikščioniškąjį pašaukimą, turime rodyti pavyzdį. Kad nepapiktintumėte kitų ir patys netaptumėte moralinio sugedimo priežastimi, kad nekiltų nė menkiausio įtarimo, jog Dievo vaikai yra nerūpestingi arba nevykėliai, turite jausti atsakomybę už savo elgesį. Ir valstietis, kuris aria žemę, nuolat širdyje kreipdamasis į Dievą, ir dailidė, ir kalvis, tarnautojas, inteligentas – visi krikščionys, – turi būti pavyzdys savo kolegoms. Ir jokios puikybės, nes gerai žinome, kad tik Dievas padės mums pasiekti pergalę, nes mes nes vieni, nuo jo atsiskyrę, nieko nuveikti negalime²⁴. Taigi kiekvienas, triūsdamas savo vietoje, kurią užima visuomenėje, turi jausti pareigą daryti Dievo darbą, visur skleidžiantį Viešpaties ramybę ir džiaugsmą. Tobulas krikščionis visada kupinas ramybės ir džiaugsmo. Ramybės, nes jaučiasi esąs Dievo akivaizdoje, džiaugsmo – nes Dievo apdovanotas. Toks krikščionis yra tikrai karališkasis asmuo, Dievo šventasis kunigas²⁵.

Kad pasiektume šį tikslą, visada turime darbuotis Meilės skatinami, bet niekada –kaip slegiami bausmės ar prakeikimo naštos. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui²⁶. Taip mes užbaigsime savo darbą tobulai, nes būsime tikri Dievo instrumentai, Jį mylintys, suvokiantys savo atsakomybę ir jaučiantys Viešpaties pasitikėjimą mumis, nors ir esame silpni. Kadangi tu pasikliauji Dievo galia, kad ir ką darydamas, turi elgtis kaip žmogus, kuris triūsia iš Meilės.

Neužmerkime akių prieš tikrovę, užliūliuoti naivios, paviršutiniškos minties, kuri teikia viltį, kad mūsų laukia lengvas kelias ir kad, norint jį įveikti, bus gana tik nuoširdaus pasiryžimo ir karšto troškimo tarnauti Dievui. Patikėkite: gyvenime galbūt anksčiau, negu manėte, pasitaikys sunkių situacijų, kurioms įveikti reikės pasiaukojimo dvasios ir didžiausios savimaršos. Puoselėkite vilties dorybę ir drąsiai pritaikykite sau apaštalo žodžius: Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta²⁷. Ramiai pamąstyk: kas bus, kai begalinė Dievo Meilė užlies mane, tokį apgailėtiną tvarinį! Jau atėjo metas dirbant kasdienius darbus gyventi pagal tikėjimą, žadinti viltį, gaivinti meilę, kitaip tariant, puoselėti tris teologines dorybes, kurios mus skatina tuojau pat, neišsisukinėjant, negudraujant, neapsimetinėjant išguiti dviprasmybę iš mūsų profesinės veiklos ir mūsų vidinio gyvenimo.

Tad, mano mylimieji broliai, – vėl kalba šv. Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje²⁸. Jūs matote? Tai tikra pynė dorybių, išsiskleidžiančių, kai norime savo darbą pašventinti: tvirtumas, kad atkakliai darbuotumės, nepaisydami sunkumų, ir niekuomet nepultume į nusiminimą; susivaldymas, kad įveiktume patogaus gyvenimo pomėgį ir egoizmą; teisingumas, kad tinkamai atliktume pareigas Dievui, visuomenei, šeimai, kolegoms; išmintingumas, kad žinotume, ką reikia daryti kiekvienu atveju, ir neatidėliotume darbo… Ir visa tai, pabrėžiu, iš Meilės, jaučiant atsakomybę už darbo vaisius ir jo apaštališkąją svarbą.

Sakoma, kad poelgiai, o ne žodžiai byloja apie meilę. Ir aš manau, kad nėra ko daugiau čia pridurti.

Viešpatie, suteik mums savo malonę. Atverk mums Nazareto dirbtuvės duris, kad išmoktume Tavimi gėrėtis, Tavo Motina Švenčiausiąja Marija su šv. Juozapu, kurį labai myliu ir garbinu, – visus tris dirbančius šventą darbą. Tai sujaudins mūsų vargšes širdis. Mes Tavęs ieškosime ir Tave atrasime savo kasdieniame darbe, kurį, kaip Tu nori, paversime Dievo darbu, Meilės darbu.