Draugystė su Dievu

Sekmadienis in albis man primena seną ir maldingą mano krašto tradiciją. Šią dieną, kai liturgija mus kviečia dvasiniam maistui – rationabile, sine dolo lac concupiste¹, trokškite dvasinio, neatmiešto pieno – buvo įprasta Šventąją Komuniją nešti ligoniams, ir ne tik sunkiai sergantiems, kad jie atliktų velykinę priedermę.

Kai kuriuose dideliuose miestuose parapijos rengdavo eucharistines procesijas. Prisimenu, kai būdamas studentas pagrindinėje Saragosos gatvėje matydavau einančias net tris procesijas, daugybę vyrų, vien tik vyrų, nešančių dideles degančias žvakes. Jie lydėjo Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente, kupini nuoširdaus tikėjimo, nepalyginamai didesnio negu jų didžiulės, daug sveriančios žvakės.

Praėjusią naktį keletą kartų nubudęs, aš vis kartojau trumpą Šventraščio frazę: quasi modo geniti infantes², kaip naujagimiai… Manau, kad šis Bažnyčios kvietimas tinka visiems, jaučiantiems savo dieviškąją sūnystę. Nors mums dera būti labai pamaldiems, labai tvirtiems, ryžtingiems, stiprios valios, kad galėtume daryti įtaką savo aplinkai, tačiau puiku Dievo akivaizdoje jaustis mažais vaikais!

Mes – Dievo vaikai

Quasi modo geniti infantes, rationabile, sine dolo lac concupiscit³, – kaip naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Šie šv. Petro žodžiai yra nuostabūs, ir gerai suprantu, kodėl liturgijoje dar priduriama: exsultate Deo adiutori nostro: iubilate Deo Jacob⁴, – smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui, kuris taip pat yra mūsų Tėvas ir Viešpats. Bet norėčiau, kad šiandien mes, jūs ir aš, mąstytume ne apie Švenčiausiąjį altoriaus Sakramentą, pažadinantį mūsų širdyje didžiausią troškimą šlovinti Jėzų, o apie dieviškosios sūnystės tikrumą bei jos svarbą tiems, kurie iš tiesų trokšta krikščioniškai gyventi.

Dėl visai kitų priežasčių, kurių čia nevardysiu, bet kurias gerai žino Jėzus, esantis tabernakulyje, gyvenimas leido man ypatingu būdu pasijusti Dievo sūnumi; patyriau džiaugsmą, galėdamas prisiglausti prie Tėvo širdies, kad pasitaisyčiau, apsivalyčiau, Jam tarnaučiau, kad suprasčiau visus žmones ir jiems atleisčiau, kupinas nusižeminimo ir Jo meilės.

Ir dėl to norėčiau pakartoti, jog ir jūs, ir aš turime suimti save į rankas, prabusti iš stingulio, į kurį pastūmėjo mūsų silpnumas, kuris taip lengvai mus užmigdė. Tada pradėsime kur kas giliau ir greičiau suvokti, kad esame tikri Dievo vaikai.

Jėzaus pavyzdys, Jo veikla tuose Rytų kraštuose mums padeda įsigilinti į šią tiesą. Jeigu priimame žmonių liudijimą, – skaitome Jono laiške, – tai Dievo liudijimas didesnis⁵. Koks gi yra tas Dievo liudijimas? Šv. Jonas vėl mums sako: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai⁶.

Visus savo gyvenimo metus aš stengiausi vadovautis šia džiaugsminga tiesa. Mano malda visada būdavo tokia pat, išskyrus vieną kitą niuansą. Aš sakydavau: Viešpatie, Tavo valia esu čia, Tu man patikėjai tą ar aną, ir aš pasitikiu Tavimi. Žinau, kad esi mano Tėvas; o juk vaikai visada ir visiškai pasitiki savo tėvais. Remdamasis kunigiška patirtimi, galiu patvirtinti, kad sielos, atsiduodamos į Dievo rankas, išsiugdo tvirtą, gilų ir ramų maldingumą, kuris skatina jas nuolat darbuotis Dievo garbei.

Jėzaus Kristaus pavyzdys

Quasi modo geniti infantes... Džiaugsmingai šią mintį visur skelbiau: mes esame maži Dievo vaikai. Mus džiugina ir žodžiai, skambantys Mišių liturgijoje: kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį⁷, įveikia sunkumus, pasiekia pergalę šiame didžiame mūšyje už sielų ir visuomenės ramybę.

Mūsų išmintis ir stiprybė kaip tik ir kyla iš žinojimo, kad Dievo akivaizdoje esame maži ir vargani. Tačiau būtent Jis mus ir ragina veikti su visišku pasitikėjimu ir skelbti Jėzų Kristų, Jo Viengimį Sūnų, nepaisant mūsų klaidų ir menkumo, tik reikia ryžtingai kovoti su tomis silpnybėmis.

Jūs dažnai girdėdavote mane kartojant patarimą iš Šventojo Rašto: discite benefacere⁸, – iš tiesų turime išmokti ir mokyti daryti gera. Pradėkime nuo savęs, atkakliai stengdamiesi suprasti, kokio gėrio privalome siekti sau, kiekvienam savo draugui bei kiekvienam žmogui. Aš nežinau geresnio būdo suvokti Dievo didybę, kaip išmokti tarnauti įsisąmoninus neapsakomą ir vis dėlto mums labai artimą tiesą: Jis yra mūsų Tėvas, o mes esame Jo vaikai.

Vėl pažvelkime į Mokytoją. Galbūt šį akimirksnį tu taip pat išgirsi Tomui skirtą priekaištą: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis⁹. Ir kartu su apaštalu nuoširdžiai atgailaujanti tavo širdis sušuks: Mano Viešpats ir mano Dievas!¹⁰ Neabejodamas pripažįstu, jog visada būsi mano Mokytojas ir Tau padedant saugosiu Tavo mokymą kaip lobį bei stengsiuosi sąžiningai jį puoselėti ir įgyvendinti.

Kiek anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus pasitraukia maldai, o mokiniai lieka netoliese ir turbūt nenuleidžia nuo Jo akių. Jam pasimeldus, vienas iš mokinių ryžosi paprašyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Jėzus jiems tarė: Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas Tavo vardas¹¹.

Atkreipkite dėmesį, koks stebėtinas yra atsakas: mokiniai gyvena su Jėzumi Kristumi, ir kalbėdamasis su jais Viešpats pamoko, kaip jie turi melstis. Jis atskleidžia jiems didžią dieviškojo gailestingumo paslaptį: mes esame Dievo vaikai ir galime pasitikėdami su Juo kalbėtis, kaip vaikas kalbasi su tėvu.

Kai pamaldumas – krikščionio bendravimas su savo Viešpačiu – pateikiamas kaip nemalonus, pilnas formulių, bedvasių ir nuvalkiotų posakių, labiau skatinančių anonimiškumą negu asmeninį pokalbį akis į akį su Dievu, mūsų Tėvu (tikra žodinė malda ne anonimiška), tuomet prisimenu Viešpaties patarimą: Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius jūsų Tėvas žino, ko jums reikia¹². Vienas Bažnyčios Tėvas rašė: manau, kad Kristus mūsų prašo vengti ilgų maldų, ne laiko požiūriu, bet to nepabaigiamo žodžių srauto. Pats Viešpats mums davė našlės, savo skundais įveikiančios neteisingo teisėjo priešinimąsi, pavyzdį bei kitą – įkyraus draugo, ateinančio naktį, netinkamu metu, ir labiau atkaklumu nei draugiškumu privečiančio bičiulį atsikelti (žr. Lk 11,5–8; Lk 18,1–8). Šiais dviem pavyzdžiais Viešpats kviečia mus nuolatinius prašymus išsakyti ne ilgiausiomis maldomis, o paprastais žodžiais¹³.

Jei vis dėlto meditacijos pradžioje jums nesiseka susikaupti pokalbiui su Dievu, jeigu jaučiatės šalti ir atrodo, kad jūsų protas neįstengia suregzti nė menkiausios minties, o širdis bejausmė, patariu jums, ką tokiais atvejais visuomet stengiausi daryti aš: būkite savo Tėvo akivaizdoje ir ištarkite Jam bent tiek: „Viešpatie, aš nemoku melstis, nežinau net ką Tau papasakoti!..“ Galite būkite tikri, kad šią akimirką jūs jau iš tiesų pradėjote melstis.

Pamaldumas – vaikų meilės išraiška

Pamaldumas, kylantis iš dieviškosios mūsų sūnystės, yra esminė sielos nuostata, pakeičianti visą būtį – persunkianti visas mintis, troškimus, visus širdies polėkius. Ar esate matę, kaip vaikai nesąmoningai mėgdžioja savo tėvus, jų gestus, poelgius?

Taip daro ir geras Dievo vaikas. Nelabai suvokdami nei kaip, nei kokiu būdu pasiekiame nuostabaus sudievinimo, kuris mums padeda įvykius vertinti antgamtiniu tikėjimo požiūriu. Dėl to visus žmones imame mylėti taip, kaip juos myli mūsų dangaus Tėvas, o svarbiausia, jog kasdien vis labiau stengiamės artėti prie Viešpaties. Pabrėžiu: nesvarbu, kad esame silpni – mylinčios mūsų Tėvo rankos mus pakylėja aukštyn.

Esate pastebėję, kad vaikas ir suaugęs griūva skirtingai. Vaikams pargriūti vieni niekai: jiems tai nutinka dažnokai! Jei pargriuvęs vaikas pradeda žliumbti, tėvas pamoko: vyrai neverkia. Viskas baigiasi tuo, kad berniūkštis nurimsta, stengdamasis įtikti tėvui.

Užtat pažiūrėkite, kas būna, kai netekęs pusiausvyros pargriūva ant žemės suaugęs žmogus. Tikrai smagiai nusikvatotume, jei nesulaikytų užuojauta. Be to, kritimas gali turėti sunkių padarinių, juk senam žmogui kaulų lūžiai kartais pražūtingi. Vidiniame gyvenime mes visi turėtume būti quasi modo geniti infantes, kaip maži vaikai, kurie atrodo tarsi guminiai: jie džiūgauja net pargriuvę; jie tuoj pat atsikelia ir toliau juda kruta, nes žino, kad tėvai juos visada paguos.

Jei bandysime daryti kaip jie, klaidingi ir, beje, neišvengiami mūsų klaidingi žingsniai ir vidinio gyvenimo nesėkmės niekada nesukels kartėlio. Žinoma, mums bus skaudu, tačiau nepulsime į neviltį; šypsena suspindės mūsų lūpose, kai prisiminsime, kad esame mūsų Tėvo vaikai, apgaubti Jo Meilės, Jo didingumo, begalinės išminties ir gailestingumo. Per visus tarnavimo Viešpačiui metus aš išmokau būti Dievo vaiku. Dėl to ir jūsų prašau: būkite quasi modo geniti infantes, vaikai, trokštantys Dievo žodžio, Dievo duonos, Dievo maisto, Dievo tvirtumo, kad nuo šiol elgtumėtės kaip tikri krikščionys.

Būkite vaikai. Kuo vaikiškesni būsite, tuo bus geriau. Tai patirtis kunigo, turėjusio daugybę kartų atsikelti per šiuos trisdešimt šešerius metus, bandant uoliai vykdyti Dievo Valią – kokie trumpi ir drauge ilgi buvo tie metai! Man visada padėdavo įsivaizdavimas, kad dar tebesu vaikas, nuolat besiglaudžiantis prie savo Motinos, prie savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies.

Į didelius nuopuolius, kurie giliai, kartais nebeatitaisomai sužaloja sielą, mus pastūmėja puikybė, kai pasijuntame pernelyg subrendę, pernelyg pasitikintys savimi. Tada mes nepajėgiame prašyti pagalbos to, kuris galėtų ją suteikti – ne vien Dievo, bet ir draugo, kunigo. Tada vargšė siela, sutrikusi ir pasiklydusi, užsisklendžia savo nelaimėje.

Dabar pat prašykime Dievą, kad niekada neleistų mums pasijusti patenkintiems savimi, bet visuomet stiprintų Jo pagalbos, Jo žodžio, Jo duonos, Jo paguodos, Jo tvirtybės troškimą: rationabile, sine dolo lac concupiscite, sužadinkite savyje norą tapti vaikais. Patikėkite, tai geriausiai padeda nugalėti puikybę. Tai vieninteliai vaistai, kad mūsų elgesys būtų geras, didis, dieviškas. Iš tiesų sakau jums: jeiguneatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę¹⁴.

Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.

Gyvenimo planas

Apmąstę, koks yra ir koks turėtų būti mūsų pamaldumas, kaip mums derėtų pagerinti asmeninį ryšį su Dievu, jei mane gerai supratote, atsisakysite pagundos statyti oro pilis, nes suvokėte, kad Viešpats džiaugiasi kiekvieną akimirką paaukotais mažais meilės darbais.

Tad stenkis laikytis gyvenimo plano: kelias minutes skirk mąstymo maldai; dalyvauk šventose Mišiose, jei gali, kasdien ir dažnai priimk komuniją; reguliariai eik išpažinties, net jei tavo sąžinė rami ir nesi padaręs sunkios nuodėmės, aplankyk Jėzų tabernakulyje, kalbėk šventąjį rožinį ir apmąstyk jo slėpinius, prisimink kitas geras maldingumo praktikas, kiek tik jų žinai ar dar gali išmokti.

Tai turėtų tapti ne griežtomis, kaustančiomis normomis, bet lanksčiu maršrutu, pritaikytu tavo gyvenimui pasaulyje, tavo intensyviam profesiniam darbui, pareigoms ir visuomeniniams ryšiams, kurių nevalia pamiršti, nes ir čia tęsiasi tavo susitikimas su Dievu. Tavo gyvenimo planas turi būti kaip guminė pirštinė, puikiai prisitaikanti prie rankos, ant kurios yra užmauta.

Taip pat nepamiršk, kad ne taip svarbu padaryti daug dalykų; dosniai pasirink tai, ką gali atlikti kasdien, noriai ar ne. Tos praktikos beveik nejučia tave pastūmės į kontempliatyvią maldą. Sieloje atsiras daugiau meilės apraiškų – trumpų, karštų maldų, padėkos, atgailos žodžių, dvasinių komunijų, netgi atliekant savo pareigas: keliant telefono ragelį, lipant į transporto priemonę, atidarant ar uždarant duris, praeinant pro bažnyčią, prieš imantis darbo, jį darant ar baigiant. Viską susiesi su Dievu, savo Tėvu.

Pasitikėkite dieviškąja sūnyste. Dievas yra Tėvas, kupinas švelnumo ir beribės meilės. Daug kartų per dieną širdyje vadink jį Tėvu, savo širdyje sakyk Jam, kad tu Jį myli, garbini, kad jauti pasididžiavimą ir tvirtumą, nes esi Jo vaikas. Tai tikra vidinio gyvenimo programa, kurią reikia įgyvendinti per maldingumo ryšį su Dievu. Šios praktikos, kad ir nedažnos, bet, pabrėžiu, nuolatinės padės tau jaustis ir elgtis, kaip dera geram vaikui.

Dar turiu tave įspėti ir apie rutinos, tikrojo pamaldumo kapo, pavojų, kuris dažnai gresia užsimojus įgyvendinti didžius dalykus, dėl naudos pamirštant kasdienes pareigas. Kai pajusi tokią pagundą, pasistenk būti Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai susimąstyk, ar nepavargai nuolat kovodamas vis su tais pačiais dalykais, nes neieškai Dievo; susirūpink, ar dėl dosnumo ir pasiaukojimo stokos nesumažėjo tavo ištvermė dirbant. Tuomet maldingumo praktikos, nedideli apsimarinimai, apaštalinė veikla, neiškart duodanti vaisių, ima atrodyti beprasmiška. Pasijuntame tušti ir galbūt imame kurti naujus planus, kad užgožtume mūsų dangiškojo Tėvo balsą, primygtinai prašantį paprastos ištikimybės. Didingų svajonių „siautulys“ mūsų sieloje užgožia pačią realiausią tikrovę, nukreipia nuo kelio, be užuolankų vedančio į šventumą. Tai aiškiausias ženklas, kad praradome antgamtinį požiūrį: įsitikinimą, kad esame mažutėliai, žinantys, jog mūsų Tėvas mums padarys nuostabių dalykų, jeigu mes nuolankiai vėl viską pradėsime nuo pradžių.

Raudonos gairės

Kai buvau mažas,didelį įspūdį man darė gairės, įbestos mūsų kalnų kelkraščiuose; tai buvo dideli kuolai, dažniausiai nudažyti raudonai. Man paaiškino, kad, sniegui visiškai užklojus kelius, pasėlius, ganyklas, miškus, uolas ir prarajas, šie kuolai yra patikimas kelrodis.

Panašiai ir vidiniame gyvenime. Ir jame būna pavasaris ir vasara, taip pat ir žiema, dienos be saulės, naktys be mėnulio... Negalime leisti, kad mūsų santykiai su Jėzumi Kristumi priklausytų nuo staigių nuotaikos permainų ar charakterio pokyčių. Toks elgesys rodo tik egoizmą, patogumų ieškojimą ir visiškai nesiderina su meile.

Todėl, ar pučia vėjas, ar sninga, keletas rimtų, anaiptol nesentimentalių, tačiau tvirtai įsišaknijusių ir kiekvieno asmeninėms aplinkybėms pritaikytų maldingumo praktikų bus tarsi raudonos gairės, tol rodančios mums šiaurę, kol Viešpats nuspręs, kad šviestų saulė, ištirptų ledai ir mūsų širdis imtų virpėti, uždegta ugnies, kuri iš tiesų niekada nebuvo užgesusi, tik kaip žarijos ruseno po išbandymo akimirkų, menkesnių pastangų ar nepakankamo pasiaukojimo pelenais.

Neslepiu nuo jūsų, kad per visus šiuos metus ne vienas žmogus ateidavo pas mane pasidalyti sielvartu: Tėve, aš nežinau, kas man yra, jaučiuosi nuvargęs ir atšalęs; mano pamaldumas, iki šiol toks tvirtas ir tyras, dabar man atrodo lyg apsimetinėjimas ar komedija… Ir tiems, kurie tai išgyvena, ir jums visiems aš sakau: komedija? Puiku! Viešpats žaidžia su mumis kaip tėvas su savo vaikais.

Šventajame Rašte skaitome: ludens in orbe terrarum¹⁷, Jis linksminasi visoje žemėje. Bet Dievas mūsų neapleidžia, nes tučtuojau pridedama: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁸, – džiaugiasi lankydamas žmonių vaikus. Viešpats žaidžia su mumis. Kai mums atrodo, kad apsimetinėjame, nes esame be ūpo, kai jaučiamės šalti ir apatiški, kai pasidaro sunku atlikti savo pareigas ar siekti dvasinių tikslų, kuriuos sau iškėlėme, tuomet galvokime, kad Dievas žaidžia su mumis, tikėdamasis, jog mes grakščiai suvaidinsime savo „komediją“.

Galiu pasakyti, kad kartais Viešpats man suteikdavo gausių malonių, bet dažniausiai dirbdavau ne pagal savo polinkius. Daug ką darydavau ne todėl, kad man patinka, o todėl, kad tai turiu daryti iš Meilės. Bet, tėve, ar galima apsimetinėti Dievo akivaizdoje? Ar tai nėra veidmainiavimas? Būk ramus, tau atėjo laikas dalyvauti žmogiškojoje komedijoje stebint dieviškajam žiūrovui. Ištverk. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atidžiai stebi tavo spektaklį, todėl viską daryk iš meilės Dievui, kad Jį pamalonintum, nors tau ir būtų sunku.

Kaip gražu būti Dievo žonglieriumi! Kaip nuostabu iš Meilės pasiaukojamai suvaidinti šią komediją be menkiausio asmeninio pasitenkinimo, kad patiktų Dievui, mūsų Tėvui, kuris žaidžia su mumis! Pažvelk į Dievą ir sakyk Jam: šito daryti nenoriu, bet paaukosiu Tau. Ir imkis iš tiesų šio darbo, net jei ir manai, kad tai tik komedija. Palaiminta komedija! Ir patikėk: tai ne apsimetinėjimas, ne veidmainystė, nes veidmainių vaidinimui reikia publikos. Be to, leisk tau priminti, kad šios komedijos, mūsiškės komedijos, žiūrovai yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Mergelė, šv. Juozapas, visi dangaus angelai ir šventieji. Vienintelis mūsų vidinio gyvenimo reginys – Kristus, kuris praeina quasi in occulto¹⁹,tarsi slapčiomis.

Jubilate Deo. Exsultate Deo adiutori nostro²⁰. Smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui! Jėzau, tas, kuris to nesupranta, nieko neišmano nei apie meilę, nei apie nuodėmes, nei apie menkumą! Aš tesu vargšas žmogus ir žinau, kas yra nuodėmės, meilė ir menkumas. Ar žinote, ką reiškia būti pakylėtam iki Dievo širdies? Ar suprantate, kad siela susitinka su Viešpačiu, atveria Jam savo širdį, išsako savo skundus? Pavyzdžiui, aš aimanuoju, kai Viešpats pasiima jaunus žmones, kurie žemėje dar būtų galėję Jam tarnauti ir Jį mylėti daugelį metų; nes aš to nesuprantu. Tačiau mano dejonės kupinos pasitikėjimo Dievu, nes žinau – jei išsprūsiu iš Dievo glėbio, tučtuojau suklupsiu. Štai kodėl be išlygų priimdamas dangaus sumanymus, sakau: teišsipildo, tebūnie amžinai pašlovinta ir išaukštinta teisingiausioji ir maloniausioji Dievo valia. Amen. Amen.

Taip elgtis mus moko Evangelija. Štai švenčiausias/didžiausias sumanimas ir apaštalinio darbo veiksmingumo šaltinis. Štai mūsų meilės ir Dievo vaikų ramybės šaltinis, kelias, kuriuo galime skleisti žmonėms eidami meilumą ir ramybę. Tik taip savo dienas užbaigsime kupini Meilės, nes būsime pašventinę savo darbą, jame ieškodami paslėpto dieviškųjų dalykų džiaugsmo. Elgsimės kaip vaikai, kupini švento akiplėšiškumo, nesigėdydami, neveidmainiaudami kaip suaugusieji, kurie bijo grįžti pas tėvą, nes patyrė nuopuolio kartėlį.

Baigiu Viešpaties sveikinimu, kurį šiandien skaitėme šventojoje Evangelijoje: Pax vobis! Ramybė jums! Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį²¹, Viešpatį, kuris mus veda pas Tėvą.