Gyvenimas Dievo ir žmonių matu

Štai mes consummati in unum¹, suvienyti to paties prašymo, tų pačių intencijų, pasirengę pradėti šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, vėl degame troškimu būti gerais įrankiais Jo rankose. Kaip man gera išpažinti savo tikėjimą Viešpačiu, esančiu Eucharistijoje. Būdami prieš Dievą Švenčiausiajame Sakramente, kurstykite širdyse karštą norą, kad jūsų maldos taptų stipriu impulsu, kuris nuskrietų per visą žemę ligi tolimiausių mūsų planetos kampelių, – kur tik esama žmonių, dosniai tarnaujančių Dievui ir sieloms. Nes nuostabus šventųjų bendravimas mus susieja – esame bendradarbiai, kaip sako šv. Jonas², ir mūsų pareiga – skleisti Viešpaties tiesą bei ramybę.

Mums verta pagalvoti, kaip turėtume sekti Mokytojo pavyzdžiu; jei iš tiesų trokštame plėsti Kristaus karalystę, verta stabtelėti, susimąstyti ir iš Viešpaties gyvenimo pasimokyti kai kurių dorybių, kad jomis spinduliuotų mūsų elgesys.

Išmintingumas – būtina dorybė

Evangelijoje pagal šv. Matą, kurią girdėjome šiandien per Mišias, sakoma tunc abeuntes pharisaei, consilium inierunt ut caperent eum in sermone³, – tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje. Nepamirškite, jog tokių veidmainiškų gudrybių dažnai griebiamasi ir šiandien; manau, pasaulyje niekada neišnyks bloga fariziejų sėkla: ji visada buvo nepaprastai visli. Galbūt Viešpats leidžia jai vešėti norėdamas, kad mes, Jo vaikai, taptume apdairesni; juk išmintingumas yra būtina dorybė, kai reikia kam nors patarti, ką nors sustiprinti arba įspėti, įkvėpti ar paskatinti. Kiekvienas krikščionis, pasinaudodamas savo kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, su aplinkiniais žmonėmis turi elgtis kaip elgėsi apaštalas.

Dabar aš keliu savo sielą Dievop ir meldžiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Ji yra ir Bažnyčioje, ir kartu aukščiau nei Bažnyčia: Ji yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, kad ją saugotų, joje viešpatautų, ir būtų ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus, bet ir žmonių Motina. Tad meldžiu Dievą suteikti mums visiems tokio išmintingumo, ypač tiems, kurie nori dirbti Dievui visuomenės gyvenimo sūkuryje. Mums nepaprastai reikia mokytis išmintingumo.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Ar prisimenate palyginimą apie gailestingąjį samarietį? Ant kelio gulėjo žmogus, plėšikų sumuštas ir apvogtas ligi paskutinio skatiko. Vienas Senojo Įstatymo kunigas praėjo kita kelio puse; netrukus pražingsniavo ir levitas. Abu nuėjo sau, nepasirūpinę gulinčiuoju. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį⁶. Įsidėmėkite, jog Viešpats šį pavyzdį duoda ne keletui išrinktųjų, – Jis tučtuojau atsako tam, kuris klausė, mus visus pamokydamas: eik ir tu taip daryk!⁷

Todėl, pastebėję, kad mūsų pačių arba kitų žmonių gyvenime kažkas pašliję, kad kam nors reikia dvasinės ir žmogiškosios paramos, kurią mes, Dievo vaikai, galime ir turime suteikti, – stenkimės parinkti tinkamą pagalbos būdą ir ryžtingai, nuoširdžiai, su meile jį pritaikyti – tai bus akivaizdi apdairaus išmintingumo išraiška. Susiklosčius tokioms aplinkybėms negalima dvejoti. Klaidinga manyti, kad problemos išsispres žiūrint pro pirštus arba delsiant.

Išmintingas elgesys: atidengus žaizdą drąsiai dėti ant jos vaistus. Vos pastebeję bent mažiausius negalios požymius, elkitės paprastai, nuoširdžiai, – ir nesvarbu, ar jums teks gydyti, ar patys būsite gydomi. Tam, kuris Dievo vardu imasi gydyti, leiskite išvalyti žaizdą – tegul pradeda spausti iš tolo, paskui spaudžia vis arčiau ir arčiau, kol išbėgs visi pūliai, ir pagaliau užkrato židinys visiškai išsivalys. Pirmiausia šitaip derėtų elgtis patiems su savimi ir su tais, kuriems turime padėti skatinami teisingumo ar meilės: ypatingai meldžiuosi už tėvus ir motinas, už tuos, kurių pareiga yra mokyti ir auklėti.

Žmonių nuomonės baimė

Tegul jūsų nestabdo jokia veidmainiška priežastis: teikite pagalbą nesvyruodami. Tačiau viską darykite švelniai, be galo atsargiai, – kaip kad motinos tvarstydavo mūsų žaizdas ar žaizdeles, kai vaikystės laikais pargriūdavom žaisdami. Jei reikia palaukti keletą valandų, laukime; tik anaiptol ne ilgiau, nei būtina; delsimas rodytų jūsų ištižimą, bailumą, o ne išmintingumą. Nebijokite dezinfekuoti žaizdos, ypač jūs, kuriems patikėta ugdyti kitus.

Gali būti, kad tiems, kurie turi rūpintis kitais, bet nesiryžta ar nenori atlikti savo užduoties, kas nors klastingai pašnibždės į ausį: Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis...⁸ Nepriimkite tokio ironiško pagyrimo; tie, kas nesistengia uoliai vykdyti savo pareigos, nėra nei mokytojai, nes kitiems nerodo teisingo kelio, nei tiesakalbiai, nes dėl tariamo išmintingumo niekina normas, kurias šimtąkart patvirtino teisingi poelgiai, nugyventas amžius, geras vadovavimas, žmogaus silpnumo suvokimas ir meilė kiekvienai avelei. Visa tai skatina kalbėti, įsiterpti, rodyti susidomėjimą.

Netikrus mokytojus kausto baimė atskleisti visą tiesą; juos trikdo vien mintis, jog tam tikromis aplinkybėmis turės panaudoti skausmingą priešnuodį. Tokia nuostata – galite nė neabejoti – tikrai nėra nei apdairumas, nei maldingumas, nei išmintingumas; priešingai, ji atskleidžia bailumą, atsakomybės ir sveikos nuovokos stoką bei kvailumą. Tai būdinga žmonėms, kurie atsitikus didelei nelaimei, apimti panikos, siekia užkirsti kelią blogiui, bet jau būna per vėlu. Jie pamiršta, kad išmintingumo dorybė reikalauja laiku duoti patarimą, pakuždėtą ilgos ir brandžios patirties, rimtai apgalvotą ir aiškiai išsakytą.

Toliau skaitykime šv. Mato evangeliją: mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji⁹. Mane visada stebino šitoks cinizmas. Jie nori iškraipyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kalbą, prikibti prie kokio nors neapdairaus žodžio, bet užuot tiesiai pasakę tai, ką laiko neišsprendžiama problema, mėgina sutrikdyti Mokytoją liaupsėmis, kurios turėtų išsprūsti tik iš draugų lūpų ir dorų širdžių. Aš tyčia ilgėliau aptarinėjau šiuos niuansus, kad išmoktume būti ne įtarūs, bet išmintingi; kad nesileistume klastingai apgaudinėjami, nors toji klasta būtų dangstoma į tikrovę panašiomis frazėmis ar gestais, kaip ir dabar mūsų apmąstomame epizode: Tu nežiūri žmonių poaukščių, sako jie, Tu atėjai visiems žmonėms; niekas negali Tau sutrukdyti skelbti tiesą ir mokyti gero¹⁰.

Kartoju: turime būti išmintingi, bet ne įtarūs. Į visus žiūrėkite su didžiausiu pasitikėjimu, būkite kilnūs. Man krikščionio, ištikimo žmogaus žodis reiškia daugiau nei tikri šimto notarų parašai, aš visiškai pasitikiu kiekvienu, net jeigu vadovaudamasis šiuo kriterijumi gal kada nors ir buvau apgautas. Verčiau rizikuosiu ir pasikliausiu tuo, kuris nusipelno pasitikėjimo kaip žmogus ir Dievo vaikas, nors mano pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama. Ir dar niekada nenusivyliau taip elgdamasis.

Elgtis teisingai

Jeigu kiekvienai gyvenimo akimirkai nepasisemiam išminties iš Evangelijos, vadinasi, dar nepakankamai ją apmąstėme. Daugelis jūsų jauni, o kai kurie jau brandaus amžiaus. Tačiau visi jūs norite, mes visi norime, kitaip dabar čia nebūtume – duoti gerų vaisių. Stengiamės, kad mūsų elgesys būtų grindžiamas pasiaukojimo dvasia, trokštame į apyvartą leisti talentą, kurį Viešpats mums patikėjo, nes juntame dangišką meilę sieloms. Tačiau, nors ir pilni geros valios, gal ne sykį pakliūvame į kieno nors paspęstas žabangas, – tų ex pharisaeis et herodianis¹¹, kurie, būdami krikščionys, turėtų vienaip ar kitaip ginti Dievo teises, tačiau, priešingai, stoję blogio jėgų pusėn ir su jomis sutapę, klastingai kenkia tikėjimo broliams, neduoda ramybės kitiems to paties Atpirkėjo tarnams.

Būkite išmintingi ir visada elkitės paprastai, nes paprastumas yra Dievo vaiko dorybė. Kalbėkite ir elkitės natūraliai. Įsigilinkite į problemas; nebūkite paviršutiniški. Iš anksto galime numatyti, jog bus nemalonumų mums ir kitiems, jei iš tikrųjų norėsim šventai ir garbingai vykdyti savo krikščioniškas pareigas.

Neslėpsiu, jog man reikia ką nors įspėti arba priimti nemalonų sprendimą, aš kenčiu ir prieš tai, ir tuo metu, ir paskui. O juk nesu sentimentalus. Guodžiuosi mintimi, jog tik gyvuliai neverkia, o mes, žmonės, Dievo vaikai, verkiame. Tam tikromis aplinkybėmis ir jūs turėsite išgyventi sunkių valandėlių, jei stengsitės ištikimai atlikti savo pareigą. Neužmirškite – patogiau yra bet kokia kaina vengti kančios, teisinantis nenoru skaudinti savo artimą. Tačiau tai didelė klaida! Tokiu apsidraudimu dažnai dangstomas gėdingas noras išsisukti nuo kentėjimo, nes juk niekam nėra malonu ką nors rimtai įspėti. Nepamirškite, mano vaikai, kad pragaras pilnas tylinčiųjų.

Manęs klausosi keletas gydytojų. Atleiskite už tokią drąsą, bet aš vėl remsiuosi pavyzdžiu iš medicinos srities; gal ir kalbu niekus, tačiau šis palyginimas, man regis, tinka. Norint užgydyti žaizdą, pirmiausia gerai išvaloma pati žaizda ir gana didelis plotas aplink ją. Tai skausminga; chirurgas šitai puikiai žino, tačiau jeigu žaizdos iškart neišvalysi, paskui skaudės dar labiau. Be to, žaizda nedelsiant dezinfekuojama: nutvilko skausmas, graužia, bet kitaip negalima, jei nenorime, kad pakliūtų infekcija.

Jei akivaizdu, kad kūno sveikatos labui reikia imtis tokių priemonių, net gydant menkas nuobrozdas, įsivaizduokite, kiek reikės plauti, pjaustyti, lyginti ir dezinfekuoti, skaudžiai dildyti rimtus sielos sveikatos reikalus, žmogaus gyvenimo piktžaizdes. Išmintingumas skatina elgtis taip, o ne vengti savo pareigos; išsisukinėjimas būtų didelė nepagarba ir netgi nusikaltimas prieš teisingumą ir tvirtumą.

Jei krikščionis Dievo ir žmonių akyse iš tiesų stengiasi sąžiningai elgtis, patikėkite – jam yra būtinos visos galimos dorybės. Tėve, paklausite mane: o mūsų silpnybės? Aš atsakysiu: ar sirgdamas gydytojas negydo, net jeigu jį patį kamuoja chroniška negalia? Argi jo liga trukdo skirti kitiems ligoniams tinkamus vaistus? Žinoma, ne: kad galėtų gydyti, jam pakanka išmanyti savo darbą, pritaikyti žinias praktikoje ir stengtis tiek pat, kiek kovojant su savo liga.

Vaistai nuo mūsų silpnybių

Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.

Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių¹². Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.

Kiekvienam – kas priklauso

Atidžiai perskaitykite Evangelijos epizodą, kad įsisąmonintumėte nuostabius pamokymus apie dorybes, kuriomis turėtų nušvisti mūsų elgesys. Po veidmainiškos liaupsių įžangos fariziejai ir Erodo šalininkai galiausiai pateikia Jėzui klausimą: pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?¹⁷Įsidėmėkite – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kaip jie gudrauja; juk nesako: paaiškink mums, kas yra gera, tinkama, teisinga; tik prašo: pasakyk, kaip tau atrodo. Jie apsėsti vienintelio noro – sugauti Jį kalboje ir paversti nedorėliu politinės valdžios akyse¹⁸. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“¹⁹.

Kaip matote, ši dilema ne nauja, o Mokytojo atsakymas aiškus ir nedviprasmiškas. Nėra – ir negali būti – prieštaros tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo žmonėms; tarp pilietinių teisių bei pareigų ir religinių pareigų; tarp pastangų kurti bei tobulinti laikinąją mūsų buveinę ir įsitikinimo, jog šis pasaulis yra tik kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę.

Čia dar kartą atsiskleidžia gyvenimo vientisumas, kuris – niekada nesiliausiu tai kartojęs, – yra svarbiausia sąlyga siekiantiems šventumo kasdieniame darbe, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jėzus nepripažįsta dvilypumo: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers²⁰. Jei krikščionis pasirenka tik Dievą, nuoširdžiai atsiliepdamas į Jo kvietimą, išskirtinis pasirinkimas jį skatina visą savo gyvenimą kreipti į Viešpatį ir kartu duoti savo artimui tai, kas jam teisėtai priklauso.

Neverta dangstytis tariamai dievobaimingais argumentais, bandant atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis²¹. Tačiau klysta ir tas, kuris šykšti Viešpačiui meilės ir pagarbos – adoracijos, prideramo Jam, kaip mūsų Kūrėjui ir Tėvui; taip pat ir tas, kuris nepaklūsta Dievo įsakymams, teisindamasis, jog tai nesuderinama su tarnyste žmonėms; šv. Jonas aiškiai sako: Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs²².

Dar ne sykį girdėsite daug visokių samprotavimų ir teorijų, prasimanytų neva iš pragmatiškumo – ir net iš meilės, – siekiant sumažinti Dievo garbinimo ir šlovinimo išraišką. Visa, kas paskirta garbinti Viešpačiui, jiems atrodo perdėta. Nekreipkite dėmesio ir toliau eikite savo keliu. Tokie paistalai sukelia tik nevaisingus ginčus, piktinančius sielas ir trukdančius vykdyti Jėzaus Kristaus priesaką: reikia atiduoti kiekvienam tai, kas priklauso, ir dorai, sąžiningai puoselėti šventą teisingumo dorybę.

Teisingumo pareiga Dievui ir žmonėms

Įrėžkime savo sielose ir tegul tai atsispindi mūsų poelgiuose: svarbiausia – teisingumas su Dievu. Palaiminti alkstantys ir trokštantysteisybės²³ – tuo jie skiriasi nuo rėkaujančių pavyduolių, paniurėlių, egoistų ir šykštuolių... Atsisakymas pripažinti daugybę nuostabių mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo mums teikiamų malonių, būtų baisiausia ir bjauriausia neteisybė. Jei iš tikrųjų stengsitės būti teisingi, dažnai apmąstysite savo priklausomybę nuo Dievo – ką gi turi, ko nebūtum gavęs?²⁴ – ir jus užplūs dėkingumas bei troškimas atsiliepti be galo mus mylinčiam Tėvui.

Tada jumyse atgis geroji meilės dvasia, kuri padės švelniai bendrauti su Dievu. Nesileiskite klaidinami veidmainių, siekiančių sėti abejonę, ar Dievas turi teisę tiek daug prašyti. Priešingai, Dievo akivaizdoje būkite klusnūs kaip molis puodžiaus rankose²⁵, nuolankiai išpažinkite: Deus meus et omnia! Tu mano Dievas ir mano viskas. Ir jeigu jus ištiktų kokia netikėta neganda, jeigu jus nepelnytai įskaudintų žmonės, kupini atgijusio džiaugsmo galėsite giedoti: teateinie, teišsipildo, tebūnie pašlovinta ir per amžius išaukštinta teisingiausia bei maloniausia Dievo valia. Amen. Amen.

Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas²⁶ – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas²⁷.

Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.

Krikščioniškoji dorybė siekia daug toliau: ji skatina mus išreikšti savo dėkingumą, meilumą, dosnumą; skatina elgtis, kaip dera ištikimiems ir garbingiems draugams, nesvarbu, ar lydi sėkmė, ar prislegia sunkumai; laikytis įstatymų bei gerbti teisėtą valdžią; skatina džiaugsmingai pasitaisyti, kai suklystame spręsdami vieną ar kitą problemą. Jei esame teisingi, vykdysime savo profesines, šeimynines, visuomenines priedermes... nesimaivydami, nesigarsindami, bet atkakliai dirbdami ir paisydami savo teisių, kurios kartu yra ir pareigos.

Aš netikiu tinginių teisingumu, nes, pasidavę savo dolce far niente, maloniam dykinėjimui, kaip sakoma mano brangiojoje Italijoje, kartais jie net labai smarkiai nusižengia pagrindiniam teisingumo dorybės principui – darbo principui. Neturime pamiršti, jog Dievas sukūrė žmogų ut operaretur²⁸, kad dirbtų, ir visi kiti – mūsų šeima ir tauta, visa žmonija – taip pat priklauso nuo mūsų darbo veiksmingumo. Mano vaikai, kaip menkai nutuokia apie teisingumą tie, kurie jį laiko tik materialinių gėrybių paskirstymu!

Teisingumas ir laisvės bei tiesos meilė

Nuo pat vaikystės – kaip sakoma Šventajame Rašte, nuo tada, kai turiu ausis ir galiu jomis girdėti²⁹, – esu girdėjęs daugybę ginčų dėl socialinio klausimo. Ir natūralu, nes tai labai sena tema. Socialinės problemos tikriausiai iškilo tada, kai žmonės ėmė burtis ir labiau išryškėjo amžiaus, proto, darbinių gebėjimų, interesų bei asmenybių skirtumai.

Nežinau, ar visuomenės pasiskirstymas į klases yra neišvengiamas; kad ir kaip ten būtų, apie tai kalbėti – ne mano darbas, tuo labiau čia, šioje koplytėlėje, kur susirinkome kalbėtis apie Dievą (niekada nenorėčiau savo gyvenimo susieti su jokia kita tema) ir su Dievu.

Galite manyti ką tinkami apie visus tuos dalykus, kuriuos Apvaizda paliko laisvai ir teisingai vertinti žmonėms. Tačiau, kaip Kristaus kunigas, privalau pakilti kiek aukščiau, priminti jums, – kad niekada negalime išsižadėti teisingumo, o prireikus turime elgtis net herojiškai.

Mūsų pareiga ginti visų žmonių asmeninę laisvę, nes Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi³⁰; jei nevykdysime šios pareigos, kokią teisę turėsim reikalauti laisvės sau? Taip pat turime skleisti tiesą, nes veritas liberabit vos³¹, tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais. Turime ginti kiekvieno žmogaus teisę egzistuoti, teisę dirbti ir ilsėtis, turėti pakankamai būtiniausių dalykų, kad būtų galima oriai gyventi, sukurti šeimą, susilaukti vaikų santuokoje ir juos užauginti, ramiai išgyventi ligų ir senatvės metą, siekti kultūros, įstatymo leidžiamais tikslais burtis į asociacijas su kitais piliečiais, o svarbiausia – pažinti ir nevaržomai mylėti Dievą, nes švari sąžinė visur, kiekviename dalyke atras Kūrėjo pėdsaką.

Kaip tik todėl būtina nuolatos kartoti – ir čia aš nepolitikuoju, tik skelbiu Bažnyčios doktriną, – jog marksizmas yra nesuderinamas su Kristaus tikėjimu. Ar gali būti kas priešiškesnio tikėjimui už sistemą, kuri visokiais būdais siekia iš žmogaus sielos išrauti mylinčio Dievo buvimą? Šaukite kuo garsiau, kad jūsų balsas būtų aiškiai girdimas: mums visiškai nereikalingas marksizmas teisingumui įgyvendinti. Priešingai, ši didžiulė klaida, besiremianti grynai materialistiniais, ramybės ir taikos Dievą neigiančiais sprendimais, tik trukdo siekti laimės ir žmonių santarvės. Krikščionybėje randame tikrąją šviesą, kuri visados duoda atsakymą į visus iškilusius klausimus: užtat nuoširdžiai stenkitės būti tikrais katalikais, non verbo neque lingua, sed opere et veritate³², mylėkite ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Nieko nesibaimindami kartokite tai kiekviena proga, o jei reikia, ir patys tų progų ieškokite.

Teisingumas ir meilė

Skaitykite Šventąjį Raštą. Apmąstykite vieną po kitos Viešpaties gyvenimo scenas ir Jo pamokymus. Ypač nuodugniai apsvarstykite patarimus ir įspėjimus, kuriais Viešpats ugdė tuos kelis žmones, turėjusius tapti Jo Apaštalais, Jo žodžio skelbėjais visame pasaulyje. Kokį kelią jiems parodo? Argi ne naująjį meilės įsakymą? Juk meile jie prasiskynė kelią pagoniškame ir ištvirkusiame pasaulyje.

Žinokite, jog niekada neišspręsite didžiųjų žmonijos problemų vien teisingumu. Nesistebėkite, kad šaltas, formalus teisingumas žmones užgauna: juk žmogus yra Dievo vaikas, ir jo orumui reikia nepalyginamai daugiau. Nuo teisingumo neatsiejama yra meilė, ji turi lydėti teisingumą. Ji viską sušvelnina, sudievina: Dievas yra meilė³³. Visada turime veikti iš meilės Dievui, – meilės, kuri padeda mylėti savo artimą, išgrynina bei išaukština žmogiškąją meilę.

Nuo griežto teisingumo iki meilės pilnatvės – tolimas kelias. Ir tik nedaugeliui užtenka ištvermės nueiti jį ligi galo. Kai kas sustoja priėję slenkstį: nepaiso teisingumo, pasitenkina trupučiu labdaros, kurią vadina artimo meile, ir nesuvokia, jog čia tik menka dalelė to, ką jiems privalu daryti. Jie atrodo patenkinti savimi, kaip ir anas fariziejus, kuris manėsi įvykdęs įstatymo reikalavimus, nes dukart per savaitę pasninkaudavo ir mokėdavo dešimtinę nuo viso savo turto³⁴.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.

Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Na ir kas. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!

Kreipkimės į išmintingąją ir ištikimąją Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei jos sužadėtinį šventąjį Juozapą, tobulą teisaus žmogaus pavyzdį³⁷. Jėzaus, Dievo Sūnaus, akivaizdoje jie įkūnijo dorybes, kurias mes šiandien apmąstėme. Jie išprašys mums malonės – kad ir mūsų širdyse tvirtai įsišaknytų tos pačios dorybės, kad mes pasiryžtume visados elgtis kaip geri Mokytojo mokiniai: išmintingi, teisingi, kupini meilės.